Praeitą savaitę Anglijos psichodelinės muzikos dievai Shpongle išleido penktą albumą Museum Of Consciousness.
Šią grupę vienu metu buvau įsimylėjes taip, kad dabar net truputį gėda. Vieno momentu maniau, jog jie yra antžmogiai, atrodantys kaip dešimties metrų ūgio dievybės su veidais, panašiais į jų siurrealistinę kaukę, kuri yra Shpongle simbolis. Kodėl taip maniau? Todėl, kad muzika, kurią jie kūrė buvo fakinosom. Jų geriausias albumas Tales Of The Innexpressible skamba kaip geriausių dvidešimties metų iš klestėjimo laikotarpio legendinės grupės paimtas rinkinys. Kiti albumai (net remixų) – turi ilgamečius hitus, kurie neatsiejami nuo geriausių gyvenimo akimirkų saldinimo – atostogų vėjo, saulėlydžio saldumo, skrydžio gaivos bei kitų nuostabių reikalų.
Tiems kas nieko nežino apie šį duetą, tai kiek faktų: Simon Posford a.k.a. Hallucinogen yra 41 metų garso inžinierius, psichodelikos novatorius ir Ronald Rothfield a.k.a. Raja Ram 71 metų fleitininkas – hipis. Senimas kuria idėjas, jaunimas priverčia jas išgirsti. Pats projektas gimė kolegoms susipažinus Indijoje stebint saulės užtemimą. To pasekoje, gimė pirmoji kompozicija Vapour Rumours. Metus medžiojus bilietus, 2009 metais keliavau į jų albumo Ineffable Mysteries From Shpongleland pristatymą su intensija, kad mano gyvenimas padidės keliais masteliais, tapsiu nušvitęs ir likusį laikotarpį mantruosiu dongle and mongle, let’s get Shpongle, kur nors Gedimino prospekte. Taip nenutiko ir tuomet pamačiau, kad ne viskas yra taip tobula, kaip aš naiviai tikėjausi. Tas albumas buvo tarsi lūžis idealiame Simono ir Raja Ram’o duete. Nieko bloga jame nenutiko, tiesiog, reikalai kiek pasikeitė. Buvo prikviesta daugiau muzikantų, dainininkų, kurie, iš vienos pusės, tik padidino kūrybos plotą. Keista, tačiau labai daug energijos ir darbo kainuojanti kūrybinė investicija regresavo magiją, kuri buvo pagrindinis Shpongle muzikos, pavadinkim, bruožas. Dar vienas išskirtinumas, kuriuo galima apibūdinti visus senuosius albumus tai yra pasaka. Pasaka, kuri trunka apie valandą, turinti savo aiškią pradžią, kulminaciją ir sensacingą pabaigą. Pasaka, kuri yra kupina nuotykių, spalvų ir yra storais viršeliais įrišta labai gražioje knygoje.
Museum Of Consciousness tęsia nesėkmingų viršelių raidą, nors nepaisant to, Simon sako, kad Raja Ram turi pilną sąsiuvinių su savo eskizinėmis siurrealistinėmis vizijomis, kurios buvo ant senesnių albumų viršelių. Taigi pasakos viršelis tapo pigių komiksų štampovkė. Priedo, šiame albume yra visiškai nutraukta ta stebuklingos istorijos gija. Kiekvienas kūrinys yra stiprus tik savaime, o ne drauge. Gal tai užkeltos kartelės įtempimas, tačiau aš tiesiog tikėjausi iš jų daugiau.
Nors iš esmės smagu, jog jų muzika radikaliai nepasikeitė ir kad tai visdar yra kokybiškos, pakankamai sudėtingos psichodelikos ir tiesiog įdomios muzikos kūrinys. Tai visdar karščio banga mintims, bet kuriuo metų laikotarpiu.
