Praėjusį sekmadienį įvyko Snap. Sudalyvavęs šiame renginyje pasigailėjau, jog tai yra tik antrasis mano apsilankymas, beveik kasmetinėje foto šventėje. Tai yra vienas įdomiausių renginių Lietuvoje ir jis ne tik fotografams.
Tai, kad renginys persikėlė į Litexpo, manęs visiškai nedžiugino. Nejaukesnės vietos už tą gardelį turbūt nėra. Bet, turim ką turim. Festivalis buvo padalintas į dvejas dalis – lankytojai galėjo rinktis arba įrangos parduotuvių peržiūrą, arba combo bilietą – paskaitas, uždarus workshopus ir parduotuvių peržiūrą.
Didžioji dauguma ten atėjusių – snobai fotografai ir būtent tokie fotografai, kurių nemėgstu. Tokie, kurie 5 minutes pašnekėję apie kompoziciją, pereina prie nuobodžių blevyzgų apie foto techniką. Dažniausiai tokie piliečiai būna niūrūs, bambamtys apie blogą fotografijos (kaip pragyvenimo lygį Lietuvoje) padėtį ir dažniausiai viskuo nepatenkinti, net savo nuotraukomis. Bet iš visų tokių galima nemažai pasijuokti, todėl tokioje terpėje yra labai smagu matyti atsipalaidavusius lyderius, kurie dalinasi savo patirtimi, kaip pasiekti aukštumų.
Pasikartosiu, bet su fotografija mane sieja tik mano paties asmeninis estetinis suvokimas, aš neturiu nei fotografinio išsilavimo, nei teorinių sertifikuotų žinių. Mano kritika remiasi mano paties išgyventa fotografine patirtimi, kurioje aš tiesiog agresyviai ekperimentuoju su juosta, ar kitomis dokumentavimo priemonėmis.
Pabuvoti workshopuose nebuvau pasiruošęs, todėl festivalį pradėjau trumpu ratuku po technikos pasaulį. Dešimt milijonų pikselių ar dvidešimt septyni su puse, man nėra kriterijus, todėl stumdymasis užpakaliais nebuvo įdomiausias užsiėmimas ir neužilgo pasukau į paskaitų zoną. Kadangi man teko būti tik penktame Snap’e, viską lyginau su juo. Pagrindinis skirtumas, kas iškart krito į akis, pamačius festivalio dalyvius – vardai. Tai Lietuvos fotografijos meistrai. Visi pranešėjai dėstė apie šakas, kuriose specializuojasi, kuo jie gyvena, taigi ir paskaitos vadinosi pagal kiekvieno braižą. Pirma aplankyta paskaita – Algimanto Aleksandravičiaus apie portretinę fotografiją. Kadangi festivalio šūkis buvo išmok fotografuoti, o kai tau patarimus dalina tokio lygio lektoriai kaip Aleksandravičius, tai per vieną dieną tu gali tiesiog viską suvokti kitaip. Tokioje sesijoje pateikiami atsakymai net į nesuformuluotus klausimus, paminėtos detalės, kurių neįgudusi akis nesugeba sufokusuoti. Kai kam gal ir nieko nauja, tačiau man – labai tiko.
Sekanti mano pasirinkta paskaita – Romualdas Požerskis, analoginė fotografija. Profesorius iš Kauno pristatė savo požiūrį į analoginę fotografiją, darbus, bei švelniai praskleidė savo fotofrafijos užkulisius. Prieš daug metų, kai nusipirkau pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą, pradėjau svarstyti apie skaitmeninės bei analoginės fotografijos priešpriešą. Lektorius pakankamai plačiai išdėstė skirtumus, savo požiūrį į šį techninį/meninį sugretinimą – pradedant technologiniais skirtumais, baigiant lakoniškumu bei išbaigtumu. Ne kartą esu susidūręs su jo pasakytu teiginiu, jog fotografuojant juostele, pradedi mąstyti apie išbaigtumą, nes pasieki fizinę (kiekinę) realybę, kuomet patenki į trūkstamų kadrų fazę. Pradedi taupyti šūvius ir paveiksluoji tik tai, kada tam nebeturi pasirinkimo. Ir kad ir kaip kvaila, dažniausiai, visų juostelių paskutinis kadras tampa geriausias. Profesorius nusakė savo požiūrį į subtilų dialogą, vykstantį tarp fotografuotojo ir nepažįstamo asmens, kurį tu pasirenki paveiksluoti. Fotografuoji tik tuomet, kada žinai, kad tu privalai fotografuoti.
Valandą praleidus diskusijoje apie aukštąjį meną, patekti į toliau Romualdą pakeitusį Samo Vidic, iš Red Bull, pasijaučiau lyg priverstinai buvau įstumtas į šaltą dušą. Tai buvo jaunas, aktyvus, po pasaulį keliaujantis žmogus, pinigus uždirbantis iš įvairiausių sporto fotografijų. Jo užduotis – paveiksluoti faktus ir tai daryti stilingai, išradingai bei kokybiškai. Neturiu nieko prieš, tačiau Samo šnekėjo apie fotografiją kaip apie verslą, technines aplinkybes ir būtinybes, kaip tobulai pagauti atsitiktinumą. Tai sudarė pakankamai didelį kontrastą, bet juk susirinkome mokytis iš daugiabriaunių. Samo yra geras fotografas, tačiau jo sritis – absoliučiai priešinga, nei prieš tai šnekėjusių lietuvių. Mėgstamiausia jam asmeninė nuotrauka:
Bet kokiu atveju, tai buvo įdomi patirtis, Samo atrado savo auditoriją dėl subtilaus humoro jausmo, šarmingo bendravimo su publika.
Vėliau festivalio sumanytojas, ciklopas Tomas Kauneckas, pakvietė visus į bendrąją erdvę, pakalbėti apie mobiliąją fotografiją. Šiomis dienomis, kiekvienam turint bet kokį fotografuojantį įrenginį, fotografija tapo artimesnė. Bet, kaip sakė Tomas, ne kiekvienas turintis wordą kompe, yra rašytojas. Šioje, pakankamai aktualioje sesijoje, jis parodė kaip galima daryti gražias nuotraukas su Snapseed aplikacija, tačiau tai netapo pagrindiniu seminaro tikslu. Tomo požiūriu, menui technikos nėra itin svarbios, juk svarbu tai, ką fotografas įžiūri gyvenime – štai vienas kiečiausių Lietuvos fotografų (ir mano vienas mėgstamiausių) Ramūnas Danisevičius, yra aktyvus mobilios fotografijos atstovas – instagrameris, demonstruojantis stulbinančius kadrus iš savo gyvenimo. Kauneckas puikiai pastebėjo, jog mobilioji fotografija, jei galima ją pavadinti atskira meno šaka, turi kelis išskirtinius bruožus – dažniausiai tai buities nuotraukos, pasižyminčios šmaikštumu, informatyvumu, bei keliavimo po pasaulį faktu (neretai jos būna pačios juokingiausios), nes visa tai yra susiję su visuomenės mobilumu, begaliniu informacijos dalinimosi greičiu.
Vestuvių fotografijos – turbūt nekenčiamiausia mano tema fotografijos pasaulyje. Man apskritai kvaila yra vienos dienos pelenės ir princo istorija, jos dokumentavimas svetimuose turtuose, skolintuose prabangiuose automobiliuose, ar dirbtinės šypsenos rugių plynėse, todėl ir nuotraukų tų nemėgstu. Ir svaičiojimai apie jaunuosius, vidury lauko šokinėjančius ant sofkės su kvailom kepurėm, nes nu juk žiauriai faina, nėra mano kavos puodelis. Turbūt per visą istoriją esu matęs tik porą vestuvių fotografų, profesionaliai dirbančių savo darbą, kurių nuotraukos nėra dirbtinės. Todėl man į šią paskaitą buvo kvaila net eiti su nuostata nu trumpam. Pats kaltas.
Finišo tiesiojoje buvo seminaras Reklamos fotografija pagal Tomą, again, Kaunecką. Šį paskaita turbūt tapo geriausiu festivalio apibendrinimu. Gal dėl oratorystės sugebėjimų, temos aktualumo, įtraukimo į procesą, ši paskaita tapo man įdomiausia. Nepaisant paskaitos laiko nejautimo, Tomas pademonstravo puikų pavyzdį, kaip reikia sukurti filmo plakatą. Tiesiogiai bendraudamas su publika, neslėpė darbo metodų ir nuoširdžiai dalijosi savo patirtimi. Mikliai įkūręs studiją ant scenos, jis pateikė puikų savo kasdienybės pavyzdį, aptardamas pagrindines detales visame procese. Taip, net atlyginimą.
Reziumuojant pasikartosiu, jog tai renginys, skirtas daugiau ne profesionalams, o žmonėms, prijaučiantiems, ar bent šiek tiek besidomintiems fotografija, kurios tikslas atskleisti fotografijos meną iš aštriabriaunių kampų.
Į klausimą ar eisiu kitais metais, atsakysiu kaip sako ciklopai:
Jo? Jo.
