Filmas pasakoja Sixto Rodriguez paieškos istoriją. Kritikų liaupsinamas, tačiau komercinės sėkmės nesulaukęs muzikas devintojo dešimtmečio pradžioje pasitraukė nuo scenos. Gandas pasklido, jog koncerto metu jis apsipylė degalais ir susidegino. Beveik du dešimtmečius vėliau grupė žmonių stengėsi atkurti jo gyvenimo istoriją ir išsiaiškinti tikrąsias mirties aplinkybes. Filmas nuo pat pradžių įtraukia ir nuo pirmų minučių sugauna tiek žiūrovo smalsumą, tiek jo dėmesį.
Į kovą dėl Oskarų 2012 stojęs Searching for Sugar Man priklauso specifiniam muzikinių dokumentinių filmų žanrui. Nors galėtų būti statomas šalia tokių vaizdų kaip Rush: Beyond the Lighted Stage, It Might Get Loud ar When You’re Strange, Maliko Bendjelloulo kūrinys turi stiprų detektyvinio filmo prieskonį. Istorija, prasidėjusi uždūmintam Detroito bare, pasiekia kulminaciją kitame pasaulio gale. Tai šiek tiek linksma, šiek tiek liūdna, bet visų pirma – be galo šilta istorija, ateinanti, kaip ir pats Sixto Rodriguez, tarsi iš niekur. Jos efektas tik stiprinamas dėl autentiškumo, bei į visą miksą įmestų dainų, liudijimų ir senų vaizdų. Po nepilnos pusantros valandos tampa aišku, kodėl filmas, kurio dalis (dėl lėšų stokos) buvo nufilmuota su iPhone, buvo nominuotas Akademijos apdovanojimui.
Searching… tai vienas iš dėlionės elementų. Dėlionės, kurios centrinį vaizdą sudaro Detroitas. Apgriuvę namai, apleisti fabrikai, metalinės tvoros ar tuščios teatrų salės sugrąžina mus į tą patį „motorų miestą“, į kurį mus atvedė Eminemas 8 Mylioje. Kadaise vienas didžiausių JAV miestų, Detroitas jau seniai nebalansuoja ties skurdo riba – jis sėdi joje lyg pažastų. Apšepę barai ir tamsios, šaltos gatvės pristatomos kamerai lėtai slenkant į šoną. Toks pristatymas paprastas, subtilus, nėra jame pašiepimo ar grubaus vertinimo. Siunčiama žinutė ta, jog net su visomis ydomis ir nuosmukiu šis miestas kai kam yra brangus. Aiškėja taip pat, kodėl būtent čia gimė tiek daug muzikos (Edwin Starr, Stevie Wonder, Eminem, Madonna, Ted Nugent, Alice Cooper…). Kas geriau išmano gyvenimą nei tie, kuriems skurdas nuolatos žiūri į akis? Rodriguezo dainas ir Detroito vaizdus papildo taip pat pokalbiai su miesto gyventojais ir informacijos trupiniai, kuriuos filmo eigoje mėto kadaise dainininką matę ar pažinoję žmones: muzikos prodiuseriai, barmenai, fanai…
Nenoriu spoilinti, tačiau didelė veiksmo dalis vyksta visiškai kitoje vietoje. Istorija papasakota sklandžiai, o jos ritmas gerai išdėliotas. Kukli pradžia ir kamerinė stilistika vėliau užleidžia vietą grandioziniam ir įkvėpiančiam finalui. Kūrėjai žinojo, ko nori ir laikėsi savo minties viso filmo metu. O faktas, jog galbūt tiesiogiai neatsako į vieną ar du savo užduotus klausimus, ne kiek nemažina satisfakcijos. Tai kartu intymus ir asmeniškas filmas, žiūrovas greitai pasijunta Rodriguezo, Detroito ir tam tikra prasme pasaulio istorijos dalimi. Ne kiek neperdedant.
Kalbant apie minusus… o kam iš vis apie juos kalbėt? Ieškot per jėgą? Kabinėtis prie smulkmenų? Nėra prasmės. Tikrinti faktinę informaciją, pateiktą filme, neturiu nei žinių, nei poreikio. Žymiai svarbesnis yra jausmas, kuris lieka apžiūrėjus filmą – jog istorija dar nebaigta. Ir tas atradimo džiaugsmas, aplankęs pradžioj, po viskam tik sustiprėjo. Nes liko dar daug neklausytų dainų. Ir tekstų nesuprastų.
Muzika: 10
Detroitas: 8
Akiniai: 10
Citata: I knew that guy, the Sugar Man. And his name was Volkswagen Ch… Volkswagen Frank! He lived right on the corner. You used to go to Volkswagen Frank‘s and get a little sugar, if you know what I mean.
Kam šis filmas: Vertinantiems gerą muziką, norintiems pakeliauti, reikalaujantiems įkvėpimo ir jaučiantiems sentimentą laikams, kada muzika žadino kur kas daugiau, nei Con los terroristas…
