Islandija mane toliau džiugina muzikiniu eksportu. Daugelis seniai žino Björk, Sigur Rós, múm ar GusGus vardus. Neseniai prie šios grupelės savo muzikiniame žemėlapyje pridėjau grupę Samaris iš Reykjavíko.
Trijulę sudaro vokalistė Jófríður Ákadóttir, kompų specas Þórður Kári Steinþórsson ir klarnetininkė Áslaug Rún Magnúsdóttir.
Jie susibėgo 2011 sausį. Tais pačiais metais išleido debiutinį Hijóma þú EP. Dar po metų – antrą, užvadintą Stofnar Falla. 2013-ais abu EP apjungė debiutinio self-titled albumo pavidalu.
Muzikine prasme Samaris yra absoliutūs Björk vaikai (beje, juos leidžia tas pats One Little Indian leiblas). Tiksliau auksinio jos laikotarpio (kuris mano nuomone buvo tarp Homogenic [1997] ir Vespertine [2001]) skambesio palikuonys.
Arba kaip jauni ir perspektyvūs Leon Somov & Jazzu, kol anie dar buvo pas Sutemas ir nemokėjo dainuoti apie kelionę į Barseloną ir vilnones kojines.
Šiemet gegužės 7 dieną buvo išleistas antras grupės albumas Silkidrangar. Elektroninės muzikos pasaulyje perversmo jis nesukels, bet visos 10 dainų (53 minutės) suklauso labai skaniai ir tolygiai. Patiks tiems, kad mėgsta melancholišką IDM muziką su dub techno priemaišomis ir šiaip šalikiniams žmogeliukams.
Vienintelis blogas dalykas susijęs su šia grupe – Graikijos futbolo rinktinėje (kurios nuoširdžiai nemėgstu) žaidžiantis bendrapavardis Samaris.
