1988 rugsėjo 26 dieną D. Britanijoje buvo išleistas ketvirtas jau pripažinto indų kilmės rašytojo Salmano Rushdie romanas Šėtoniškos eilės. Po kelių mėnesių jam už šią knygą buvo paskelbtas mirties nuosprendis.
Trumpai priminsiu istoriją: musulmonai paėmė knygą, pavartė, paskaitė – tikrai ne visą, nes ji sudėtinga ir nelabai įdomi… Ir nusprendė, kad ji šventvagiška, nes ten pranašas Mahometas vaizduojamas kaip paprastas žmogus ir šiaip daroma visokių baisių ir dorus tikinčiuosius žeidžiančių aliuzijų. Knyga buvo uždrausta Indijoje, jos kopijas imta deginti demonstracijose D. Britanijoje. Po žiauraus protesto Pakistane 1989 m. vasarį tuometinis Irano vadovas Ajatola Chomeinis paskelbė „fatvą“. „Fatva“ šiaip arabiškai reiškia „nuomonę“ ir yra tam tikras musulmonų dvasininko pasisakymas apie kokį nors su religija susijusį klausimą. Bet taikingųjų taikiosios pasaulio religijos atstovų burnose šis žodis dažniausiai reiškia mirties nuosprendį. Taigi, Ajatola Chomeinis nusprendė, kad už savo šventvagišką knygą rašytojas turi mirti. Jo „fatva“ pakvietė pasaulio musulmonus nužudyti Salmaną Rushdie ir jo leidėjus arba, jei patys to padaryti negali, išduoti, kur jie yra. D. Britanijos valdžia skyrė rašytojui apsaugą ir paslėpė jį nuo taikiųjų tikinčiųjų. „Džozefas Antonas“ buvo jo slapyvardis, kuriuo į jį kreipdavosi policijos pareigūnai. Memuarai pasakoja, kaip Džozefui Antonui sekėsi gyventi tuos ilgus slapstymosi metus.
Filosofuoti apie knygos nešamą žinią nesileisiu, tik pasakysiu, kad ji susijusi su žmogaus kova už žodžio laisvę plintant fanatizmo vėžiui. Bet romaną galima skaityti įvairiai. Kitam galbūt labiau rūpės asmeninis rašytojo gyvenimas – jo problemos, meilės, vargai ir džiaugsmai. Trečiam tai gali būti netgi nuotykinis pasakojimas, jei tik jis nežino, slapstosi rašytojas dabar ar jau nebesislapsto. Kėsintasi į jį ar nesikėsinta? Kiek kartų? Kas žuvo? Kokios buvo tų įvykių aplinkybės? O štai literatūros mylėtojams tai bus nuostabi kelionė su vedliu Salmanu Rushdie po tų metų literatūros pasaulį. Kiek daug pavardžių ir kaip smagu jas atrasti puslapiuose. Su kuo Rushdie gėrė arbatėlę, pas ką slapstėsi, kas jį palaikė ir rėmė visus tuos metus, o kas jam nepritarė ir atvirai smerkė.
Štai pora faktų pavyzdžiui:
Doris Lessing paskambino Salmanui Rushdie ir pasakė, kad nors ir palaiko jį kovoje, Šėtoniškos eilės jai nepatiko.
G. G. Marquezas, taip pat telefonu, pasakė, kad seka tik dviejų ne ispanų kalba rašančių rašytojų kūrybą: J. M. Coetzee ir S. Rushdie.
Yra daug ir su populiariąja kultūra susijusių istorijų. Pvz., kaip U2 kūrė dainą pagal S. Rushdie knygą Žemė po jos kojomis arba kaip rašytojas buvo pakviestas suvaidinti save filme Bridžitos Džouns dienoraštis.
Štai kas nutiko S. Rushdie nuėjus į asmeninę B. Bertolucci naujojo filmo Po dangaus stogu (1990 m.) peržiūrą:
„Po peržiūros jis nenumanė, ką pasakyti Bernardo. Filmas jam niekuo nepatiko. „Aa, Salmanai! – kreipėsi Bertolucci. – Man labai svarbu sužinoti, ką manai apie mano filmą.“ <…> Jis pridėjo ranką sau prie širdies ir tarė: „Bernardo… negaliu apie jį kalbėti.“ Bertolucci supratingai linktelėjo. „Daugelis taip reaguoja“, – atsakė jis.“
Komiškų scenų knygoje nemažai. Prajuokino rašytojo pažintis su U. Eco ir meditacijos pamokėlė su A. Ginsbergu.
Labiausiai knygoje kliūva smulkmeniškumas ir asmeninės nuoskaudos. Rašytojas labai smulkmeniškai atpasakoja, kada, kiek kartų, kokiu būdu, kam padedant ir kam piktinantis, beldėsi į kiekvienas uždaras duris. Kadangi tų durų buvo labai daug – išeina labai ilga knyga. O asmeninės nuoskaudos… Kažkur skaičiau, kad autobiografijomis rašytojai dažniausiai siekia „pasiaiškinti pasauliui dėl savo klaidų“. Šiuo atveju tai tikra tiesa. Salmanas Rushdie aiškinasi, pvz., kodėl silpnumo akimirką paskelbė viešą musulmonų pasauliui skirtą atsiprašymą, kurio paskui labai gailėjosi. Arba aiškinasi, kodėl tiek daug kartų buvo neištikimas savo trečiajai žmonai. Taip pat jis viešai paaiškina, kodėl visas pasaulis turėtų nemėgti jo antrosios žmonos ir kodėl vyras, nuviliojęs jo ketvirtąja žmona vos netapusią meilužę, yra senas pinigingas pirdžius. Vieši skalbiniai? Nežinau, bent jau man tai ne itin.
Verdiktas – knyga turi ir daug gero, ir daug blogo. Jos tikrai didžiulė istorinė ir idėjinė vertė. Asmeniniai rašytojo paklydimai – not so much. Rekomenduoju Salmano Rushdie gerbėjams ir visiems, kam įdomus tų metų literatūros/kultūros pasaulis, taip pat kova su fanatikais dėl žodžio laisvės dar neišaušus interneto erai.
