Rumunija Lietuvoje

Mano pažintis su Rumunija prasidėjo mažiau nei prieš metus. Ne, nu žinau aš, kas buvo Čaučesku, iš kur atėjo čigonai, savo laiku sirgau už Rumunijos rinktinę (kai joje žaidė puikusis Gheorghe Hagi). Be to, ten tankų divizijoje tarnavo mano dėdė. Bet ne apie tą Rumuniją šiandien.

Kita Rumunija – trijų bičų kreivos muzikos banda (iš Radviliškio?). Pirmą kartą juos teko išvysti gyvai pernai Mulen Rūže, renginyje Velniop. Tai, ką jie išdarinėjo ant scenos, ko gero, nelabai būtų galima pavadinti koncertu. Užtat žodis performansas tikrai tiktų. Nevisai blaivus ir priverčiantis kreivai šyptelėti į ūsą. Apie techninę atlikimo pusę kalbėti, greičiausiai, net nevertėtų. Bet artistai (!) atrodė tokie atsipalaidavę ir nuoširdžiai besidžiaugiantis, kad jų klausosi šitiek žmonių (čiuju, kokie cieli trisdešimt), jog beliko tik stebėtis šituo fenomenu. Beje, dokumentines ištraukas galite pamatyti čia.

Vardan to, kad namie galėčiau prisiminti šitą bardaką, įsigijau grupės debiutinį mini albumą Rumunija I cdr pavidalu (6Lt. !!!).

Namie užsimetus minėtą daiktą į grotuvą teko nuliūsti, nes kompakte buvo užfiksuotas ne visai tas grojimas „ant bajerio“, kurio tikėjausi. Namudinių sąlygų lo-fi  įrašo kokybė, nostalgiški akordeono garsai, mėgėjiškas gitaros brazdinimas ir kreivos post-industrinės kilpos atgamino tuos išgyvenimus, kuriuos patiriu besiklausydamas AIT!, Ô Paradis ir net šiek tiek Beirut. Taip, tas skambesys, kuris man asocijuojasi su kaimu (kai dar buvau mažas), girtomis vestuvėmis (arba laidotuvėmis), paprastais kaip trys kapeikos žmonėmis ir nesumeluotais jausmais.

Tas momentas, kai Arūnas ištaria galėjau ir patylėti, yra vienas nuoširdžiausių dalykų, kokius esu girdėjęs.
Pasieniečio meilė by Rumunija

O maždaug vasaros vidury sužinojau, kad grupė visai nemirus ir naujai atsiradusiame puslapyje netgi moka rašyti angliškai! Cituoju:

NEW ALBUM “GIMINAIČIŲ BALSAI” AVAILABLE NOW
for ordering see CONTACT

Reikia remti, – mąstau sau.
O po kelių savaičių pisliavos su Lietuvos paštu netgi galiu jums parodyti štai tokį paveiksliuką:

Pirmiausia, Rumunija apgina savo pavadinimą (kuris, pasirodo, toli gražu nėra atsitiktinis) ir estetikos supratimą. Nuotaikos čia, ir vėl, kaip Kusturicos filmuose, t.y. balkaniškas balaganas. Tik lietuviškai. Su čionykščiam socialiniam gyvenimui būdingomis realijomis. Giminaičiai natūralia kalba pradeda diską: „Primyžta… Kas valkata? Pati valkatėlė esi, nachuj, bliat…“. Ir iškart po to įstoja… ogi linksmoji armonikos melodija. Gyvenimas yra gražus!, – kaip sakė Roberto Benigni.

Pripažinsiu, kad po pirmų pasiklausymų teko lengvai nusivilti. Labiausiai dėl to, kad antras miniakas (šio trukmė – 29 minutės, pirmo buvo – 28) yra pastebimai labiau gitarizuotas. Šioje vietoje įžvelgiu sąmoningą kolektyvo norą paruošti koncertiniams atlikimams tinkamą programą. Tačiau prasukus diską daugiau kartų – su tuo „nepatogumu“ natūraliai apsiprantama. Yra čia ir skanių kilpų (Tamsoje, 1986), ir griežtesnių vokalų (tokių pat nešvariai įrašytų, kaip ir pirmame ep), ir, savaime suprantama, juodos ironijos.
Tėvai! by Rumunija

Šiandien abu kompaktai stovi šalia Vilkdujos albumų ir ten tų laikų, kai Lukošius dar buvo jaunas ir pašėlęs (Šiaurės Kryptis, Zona and stuff…).

Minėtus įrašus grupė leidžia nemokamai parsisiųsti minėtoje svetainėje (http://rumunija.blogspot.com/), bet labai raginu nepasididžiuoti ir paremti nepriklausomą sceną perkant CD. Tik labai daug nepirkite. Nereikia, kad grupė smarkiai išpopuliarėtų.

Beje, artimiausias Rumunijos koncertas Vilniuje numatomas spalio 15 dieną audiovizualinės poezijos festivalio TARP rėmuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad vyrukai scenoje pasirodys girti.