Prisipažinsiu, suomių literatūrą pažįstu tik iš Trolių mumių. Su Mika Waltari dar nesusipažinau, o daugiau niekas, gromuliuojant frazę „suomių literatūra“, į galvą neateina. Atleiskite už tokį neišprusimą. Dar, jei jau klijuojame etiketes, Kupė nr. 6 galima dėti prie „kelio knygų“. Jų visų prototipas, žinoma, yra Homero Odisėja, o visų kitų ir neišvardinsi – jų labai daug. Paauglystėje dievinau J. Kerouac Kelyje ir W. Guthrie Traukinys į šlovę, o iš skaitytų pastaruoju metu labiausiai įstrigo C. McCarthy Kelias. Labai džiaugiuosi, kad teko proga perskaityti Kupė nr. 6 – suomišką „kelio knygą“.
Joje keliaujama Transsibiro traukiniu iš Maskvos į Ulan Batorą. Istorija pasakojama jaunos suomės akimis – ji keliauja pažiūrėti priešistorinių uolų piešinių Mongolijoje. Tai oficiali priežastis. Neoficiali – jai reikia susivokti savyje ir atrasti sprendimą nemaloniai situacijai su savo vaikinu Mitia ir jo mama Irina. Mergina tiesiogine kalba knygoje nekalba ir iš pradžių atrodo, kad ji visiška sociofobė, tačiau ilgiau paskaitęs supranti, kad taip nėra, kad ji vis tik retkarčiais šį tą pasako, pavyzdžiui, prašo traukinio vyr. palydovės Arisos perkelti ją į kitą kupė. Tiesiog tai nėra užrašoma tiesiogine kalba. Nežinau, ar tai labai gerai. Mergina dėl to atrodo daug nedrąsesnė nei yra iš tiesų.
Didžiausia problema – jai tenka labai nemalonus kupė pakeleivis. Chamas, girtuoklis, paleistuvis ir buvęs kalinys rusas, keliaujantis į Mongoliją dirbti. Jis svaidosi štai tokiais pareiškimais: „Vyras neapsieina be moters. Pizę ras, bet jam reikia ir sriubos virėjos.“ Jis vis geria degtinę ir kabinėjasi prie merginos, kartais net fiziškai. Po to atsiprašinėja. Merginai nuo jo vis tenka bėgti į traukinio koridorių. Kas galėtų būti nemaloniau? Tiesa, kartais vyras sužiba ir išmintim: „Depresijos priežastys būna dvejopos: dėl to, kad nori, o negali, ir dėl to, kad gali, bet nenori.“ Arba: „ <…> žudyti verta tik tą, kuris bijo mirties. Antraip tik draugišką paslaugą padarysi.“ Daug keliaujantys žino: kelionėse užsimezga netikėčiausios draugystės. Tačiau ar šįkart tai įmanoma? Gal šitoks pakeleivis yra už bet kokių pakenčiamumo ribų?
Veiksmas: beveik neegzistuoja. Sibiro miestai keičia vienas kitą. Traukinys rieda, vyr. palydovė pyksta dėl netvarkos, vyras geria ir kalba, mergina piešia ir galvoja, prisimena. Kartais keleiviai išlipa, pasivaikšto, ko nors nusiperka. Ir beveik viskas. Mėgstantiems greitas knygas gali iškilti sunkumų. Užtat labai graži proza. Pribloškianti Sibiro gamta ir purvini, apleisti miestai. Už atmosferą 10 balų. Kai kas skundžiasi, kad knyga ilgainiui ima kartotis, tačiau man šis skundas atrodo absurdiškas – pasakojimas tetrunka 166 psl. Kas per tiek laiko gali spėti atsibosti?
Gal ir banaliai nuskambės, bet Kupė nr. 6 skatina meilę žmogui. Net visiškai svetimam, nesuprantamam ir atgrasiam – knyga skatina žvelgti į žmogų giliau ir jau tenai ieškoti gėrio. Bendras traukinio kupė gali būti tiltas į visai kitą pasaulį, tokių tiltų yra ir daugiau. Dažnas tiltas yra knyga. Pvz., šis Rosos Liksom pasakojimas tikrai padės geriau suprasti, kodėl rusai taip labai myli savo tėvynę, nors ten yra visiška šikna.
Kupė nr. 6 rekomenduočiau skaitytojams, kurie moka grožėtis nuostabia proza ir mėgsta lėtus, apmąstymus skatinančius pasakojimus. Knyga gali netikti tiems, kuriuos traukia siužetu varomos istorijos. Tačiau pastariesiems siūlyčiau iš anksto nenusiteikti – leidę įprastai neskaitomo tipo knygai virsti tiltu, galit likti maloniai nustebinti.
