Katiniška, už širdies griebianti istorija. Viena katytė buvo partrenkta automobilio, o kita stengėsi ją gelbėti. Kelias valandas nieko neprileido artyn. Deja, atvykę veterinarai niekuo nebegalėjo padėti. Ar katės supranta mirtį? Ar gedi? Ar tik mes eilinį kartą per savo prizmę sužmoginam jų pasaulėlį? Atrodo, beždžionės kažką jaučia, drambliai taip pat, bet ar kada nors sugebėsime įlįsti į jų galvas? Kiek dar mes daug nesuprantam.
Iš karto perspėju katinų mylėtojus, gali atsirasti ašarų.
Ašarų gali. Gali ir pykčio. nes žmogaus dažnai taip negaila.- iki šlykštumo. Apkaltinti visą pasaulį dėl tyro skausmo. Neskeptiškai. Perdėtai patetiškai.
nejuokaukit. tas katinas tik dulkintis norejo. cia kaip per kara, sako, ot merga sutikau – ir taip duoda, ir ten duoda, ir pozom visokiom, tik i burna neima. a kodiel? klausia. a todiel, kad srapnelis galva nutraukes buvo…
Pradžioje atrodė labai graudžiai. Gal rimtai “gaivino” ar bent gedėjo. Bet į pabaigą kažkaip pakvipo poravimusi. Įsikandimas į kaklą ir tas trypčiojimas… Na, jei tai ne katiniškos meilės (o juk katinai ilgam su vienu partneriu neužsibūna) įrodymas, tai bent jau nekrofilijos užuomazgos 🙂 Bet visgi, mirtis yra lūdna.