Londone reziduojančio Romare albumas Projections – vienas šviežesnių šių metų gūsių muzikinėje padangėje. Tam, kad suprastum jo debiutinio ilgagrojo konceptą, pravartu žinoti kontekstą. Romare pseudonimas pasirinktas dėl Romare Bearden, Afrikos-Amerikos tapytojo, kuris buvo Harlemo Renesanso dalyvis. Kaip ir pastarasis, Romare dėlioja koliažus, tik muzikoje, visaip klijuodamas ir perpindamas semplus bei muzikines struktūras. O Afrikos ir Amerikos istorijos studijavimo tąsa / išdava ir yra aptariamas albumas.
Jame iš esmės visi gabalai su kažkuo susiję ir persipynę. Jeigu Nina’s Charms iškart sukelia asociacijas su Nina Simone, tai Rainbow – pagarba gėjų teisėms per disco filtrą 70-aisiais, Work Song – duoklė darbininkų klasės atstovams ir pan.
Prasukus albumą apie dešimtį kartų, išsikristalizuoja, jog Motherless Child yra albumo šerdis, stipriausia ir kiečiausia vieta. Čia ir džiazo užuomazgos, ir beveik užuodžiama Afrikos-Amerikos diaspora, Niu Orleano skersgatvių aura ir senų krantinių istorijos. Kiti albumo vienetai svyruoja tarp disco, downtempo ir keliaskluosnių semplų, bet neiškrenta iš bendro konteksto. Gal tik paskutinysis gabalas La Petite Mort jau yra kiek pritemptas.
Ką šis ilgagrojis primena, sunku įvardinti. Kažkiek Saint Germain ar Caribou projektą Daphni. Visgi gerai, kad skolindamasis idėjas ir semplus, kūrėjas išlaiko savitumą ir albumas palieka išliekamąją vertę. Jį klausydamas persismelki to jausmo lyg būtum radęs tėvų laikais išleistą ir nepelnytai užmestą įrašą, nuo kurio visada smagu nupūsti dulkes. O ir merginai negėda paleisti.
