Istorija prasideda labai paprastai – grupė jaunų poetų vaikšto į poezijos būrelį ir skaito savo eiles. Galvoju, bus kažkas bohemiško, kas nors panašaus į Žaidžiame klases. Tačiau netrukus įvyksta kelios žmogžudystės, ir prasideda detektyvas (nors žudikas įvardijamas dar pirmame skyriuje). Anoniminis pasakotojas, turintis daug panašumų su knygos autoriumi, gyvenimo eigoje bando išsiaiškinti, kas toks buvo (yra) vienas iš jų poetų grupės narių, kuo jis susijęs su nužudymais ir politiniu režimu. Dėl sąsajos su politika prieš skaitant reikėtų pasidomėti Čilės XX a. II pusės istorija, nes autorius rašo ją žinančiam žmogui. Man pasisekė, nes neseniai teko skaityti I. Allende Dvasių namus, kur viskas buvo gražiai papasakota. Tik tiek, kad Allende siaubus dangsto magiškuoju realizmu, o Bolaño apie tai rašo atvirai, nesislapstydamas. Taip pat reikėtų išmanyti ir Čilės poeziją, nes knygoje vardijama daug (>50) poetų pavardžių. Aš neišmaniau, todėl man tos pavardės buvo visiškai beprasmės ir nieko nereiškiančios. Šiaip daugiausiai knygą sudaro beveik visai su pagrindiniu veiksmu nesusijusios žmonių istorijos. Tai ir įdomiausia. Ne visas tas rimtumas, pvz., svarstymas apie žmogų, kuriame gali derėti tiek poetas, tiek žudikas, o paprasčiausios įvairių žmonių istorijos, pvz., pasakojimas apie berankį gėjų. Čia mano pirma Roberto Bolaño knyga, tačiau jau matau, kad jis – žmogaus istorijos pasakojimo meistras. Manau, jis sugebėtų įdomiai papasakoti net apie patį nuobodžiausią asmenį. Taip pat išsiskiria rašytojo stilius. Jis toks labai greitas, netgi karštligiškas, taip rašant turėjo rūkti popierius (kompiuterio klavišai). Skaitydamas tokį tekstą nejučiom pats imi skubėti, versti vieną lapą po kito, todėl knygą suskaitai ypač greitai. Be to, ji užima tik 150 psl. Jei neklystu, Tolima žvaigždė yra praplėstas kitos Bolaño knygos (Nacių literatūra Amerikoje) paskutinis skyrius. Tad drąsiai galima sakyti, kad ši knyga bus vienam vakarui.
Manau, Tolima žvaigždė – trumpas, greitas, puikus įvadas į Roberto Bolaño kūrybą. Toliau belieka imtis Pašėlusių detektyvų ir 2666. Pastaroji į lietuvių kalbą dar neišversta, tačiau Pašėlę detektyvai net pateko į geriausių 2013 m. verstinių knygų sąrašą (o gal buvo išrinkta pačia geriausia? Kažkodėl man taip atrodo, tačiau niekur nerandu jokio tą patvirtinančio straipsnio). Dar lietuviškai yra Čilės noktiurnas (vos 2 psl. storesnis už Tolimą žvaigždę). Puiku, kai gali paimti trumpesnę knygą ir susipažinti su autoriaus stiliumi. O gal nepatiks? Na, man tai tikrai patiko. Siūlau Tolimą žvaigždę visiems, kuriems nedrąsu imtis storų (per 500 psl.) Pašėlusių detektyvų.
