Pirmiausiai noriu pasiteisinti, kodėl aš apskritai tokią knygą skaičiau – juk pavadinimas Erdvėlaivių kariai, atrodo, nieko gero nežada, ane? Tai štai: mane apgavo garsi autoriaus pavardė ir Hugo premija. Robertas A. Heinleinas yra vienas iš trijų didžiųjų mokslinės fantastikos meistrų (kartu su I. Asimovu ir A. C. Clarke), o Hugo premija – na, tai yra fantastikos Nobelis. Pridėjus neblogą anotaciją ant knygos viršelio – va jums ir apgavystė. O aš ir pasimoviau.
Prieš pradėdama koneveikti knygą noriu išaiškinti dar vieną svarbų dalyką – bug lietuviškai nėra vabalas. Taip, bug gali būti vabalas, bet bug yra ir bet koks kitas vabzdys, voragyvis, sliekas ar net sraigė. Lietuvių kalboje nėra bug atitikmens, todėl ir atsiranda tokių nesąmonių kaip šioje knygoje: vienam sakiny ateivis vadinamas vabalu, o kitam jau voru. Jėzau. Negalėjot kojų suskaičiuoti? Šekit dvejetą iš biologijos.
Pagrindinė knygos problema – joje nėra siužeto. Aš rimtai. Taip, pasakojime įvyksta svarbių dalykų, pavyzdžiui prasideda karas su ateiviais arba žūsta pagrindinio veikėjo motina (čia ne spoileris, nes tai nesvarbu), bet mes, skaitytojai, tuose įvykiuose nedalyvaujam. Ką mes veikiam? Mes su pagrindiniu veikėju šveičiam jo uniformos sagas, stovim sargyboje arba filosofuojam su jo mokytojais. Veiksmo yra tik pačioje knygos pradžioje ir pabaigoje. Pradžia visai įdomi ir teikianti vilčių, bet pabaiga – absoliučiai nuvilianti. Visą knygą su pagrindiniu veikėju mokėmės tapti kariais, o kai jau tapom kariais ar ką nors nuveikėm? Ne. Panašiai būtų, jei filme Rocky Stalonė treniruotųsi ir treniruotųsi, o didžiosios kovos taip ir nebūtų. Dar kvailiau viskas atrodytų, jei Rokio tėvas nuspręstų taip pat tapti boksininku ir pasirodytų kur nors filmo gale… Nes knygoj panašiai ir buvo. Čia kas – draminis elementas? Jis toks prastas, kad net neapsiverčia liežuvis jo taip vadinti.
Kita problema – filosofija. Atrodo, kad Erdvėlaivių kariai tebuvo tik drabužis apvilkti senio (ne tokio jau ir senio – Heinleinui tada buvo apie 50 metų) postringavimus apie tai, koks nevykęs ir nenusisekęs yra šių dienų pasaulis (knygoje praeitis) ir kokia nuostabi yra ateities (knygoje dabarties) militaristinė visuomenė. Įsivaizduokit, balsavimo teisę turi tik armijoje tarnavę asmenys. Nes kiti, matot, turi per mažai atsakomybės ir nėra linkę paaukoti savo interesų kitų vardan. O žinot, kokia didžiausia XX a. problema? Ogi ta, kad vaikams duota per mažai rykščių. Dėl to nusikalstamumas ir buvo (yra) toks baisus. Heinleino utopijoje nepaklusnūs individai plakami daug ir dažnai. Išplakamas net pagrindinis veikėjas, ir jam tai atrodo gražu, normalu ir pagrįsta. Mirties bausmė toje visuomenėje taip pat labai priimtina ir dažnai taikoma. O karas – gėris, nes tik jo metu atsiskleidžia visos gerosios žmogaus savybės, pavyzdžiui, atsakomybė, pasiaukojimas, pagarba ginklo broliui ir taip toliau. Armija – geriausia, kas jums gali nutikti gyvenime. Nieko keisto, kad JAV armijoje Erdvėlaivių kariai yra rekomenduojamų skaityti knygų sąraše. Nesu purvina hipė, bet man knygoje keliamos idėjos visiškai svetimos.
Knygoje yra ir daugiau blogų dalykų, pavyzdžiui tas, kad neįmanoma pamėgti nė vieno veikėjo. Nė vienas iš jų nė kiek nesujaudina ir nesukelia susidomėjimo. Bet nebenoriu plėstis, nes labai jau ilgai užtruks.
Ką aš dar galiu pasakyti? Ši knyga tiems, kas žavisi armija. Jei kur nors perskaitysit, kad ji apie jaunuolio brendimą ir asmenybės tobulėjimą – netikėkit. Čia tik į grožinės literatūros drabužį įvilktas militaristinę visuomenę aukštinantis filosofinis esė. Nerekomenduoju.
Parašiau didžiulinį komentarą šiai “apžvalgai” ir įkopijuojant supratau, kad negalima įkopijuoti nei paryškinimų nei pabraukimų – nebesimato skirtumo tarp mano teksto ir šios “kritikės” citatų. o jų tiesiog tuntas….
Trumpai:
1- apžvalga tinka filmui bet ne knygai.
2-filmas su knyga sutampa tik pavadinimu ir personažų vardais.
3- “recenzijos” autorė nė kiek nepataikė rašydama savo recenziją. pateikė savo jausmus o ne protą. Apie ką autorius ir rašė knygoje – protas pirma jausmų.
4- vienintelis kuo “recenzentė” pataikė tai kaikurios vertimo problemos.
5- visi pasvaičiojimai neišku o ir nesvarbu kokių recenzentų apie fašistines autoriaus pažiūras, antifeminizmą ir militarizmo propogavimą – yra naivumo propaganda ir visiškai neatinkantys knygos turinio paistalai.
Kad pajaustumėte skirtumą ką “mato” knygoje p.Gailė ir kas jus laukia iš tiesių – perskaitykite p. Gailės paskutinę pastraipą ir žemiau mano jos perfrazavimą (butinai pirma Jos, tik tada mano perfrazamivą): “Ši knyga tiems, kas žavisi ne pop knygomis. Jei kur perskaitysite, kad ji apie jaunuolio brendimą ir asmenybės tobulėjimą – PATIKĖKITE (tai būtent apie tai ir dar daug daugiau..). Į grožinės literatūros drabužį įvilktas moralės, etikos, asmenybės filosofinis kurinys. REKOMENDUOJU”
Knygos apžvalga neatitinka knygos turinio. Autorė visiškai nesuprato ką skaitė. Neįžvelgė nei pagrindimo nei idėjų kurias autorius pateikė.