Žalio maisto restoranas Vilniuje

„Raw Raw” – skamba kaip mylimo šuniuko urzgimas, kai kasau jam paausį. Arba, kai jis ragina mane mesti jam pagalį į žalią pievą. Bet ne, šis žaismingas pavadinimas – tai naujos, sveiko maisto restorano pavadinimas. Pamenu, prieš kokia porą savaičių kažkas feisbuke palaikino šito restorano puslapį, taip ir užsiliko smegenyse. O prieš kelias dienas, bevaikščiodamas po Vilniaus senamiestį su drauge, nusprendžiau užsukti, pažiūrėti, kas čia per naujiena, nes Žalio maisto (Raw food) koncepciją buvau girdėjęs prieš tai iš http://www.gyvasmaistas.lt/ blogo.

Na ir ką… Užeinu aš į restoraną, o ten visa Dzindzeletų šeima susibūrusi ir lyg kažko lauktų… Neapsiverčia liežuvis vadinti jų savininkais, nes, kai matau, kad virtuvėje sukasi pati Olga, nejučia kyla palyginimas su kitomis vietomis, kur savininkai greičiausiai savo restoranuose net ir nevalgo. Taigi „Raw Raw“, mano nuomone, ne tik gyvo maisto, bet dar ir gyvas šeimos restoranas, kur užėjęs gali matyt šeimininkę virtuvėje, kas ne taip jau ir dažna šiame mūsų nedideliame mieste.

Kadangi šiandien užėjau ten papietauti, nusprendžiau pasidalinti su Jumis šio „Žalio maisto“ ragavimo įspūdžiais. Aš nesu labai išrankus, tad užsisakiau iš dienos meniu: Raw Raw žalios moliūgų sriubos – iš moliūgo, paprikos ir kanapių sėklų, ir Raw Raw stracci – plonai pjaustytos cukinijos su riešutų-daržovių padažu. Atsigerti paėmiau Laimo limonadą iš laimo, imbiero, vandens ir medaus.

Tokios moliūgų sriubos man anksčiau ragauti neteko, bet turiu pasakyti, kad šios skonis mane maloniai nustebino savo gaivumu ir energetika. Sunku net su kuom nors palyginti. Tarkim, kad žymiai skaniau ir gyviau, nei virta kreminė moliūgų sriuba, kurią teko ragauti kitur. Ką tik sutrinto moliūgo ir paprikų skonis su kanapėm – „veža“. Vaizdas taip pat geresnis, matosi, kad sriuba ką tik padaryta ir šviežia. Kelios spanguolės ir petražolės sėkmingai įsipaišo į vaizdelį.

Cukinijos stracci su riešutų-daržovių padažu – taip pat kažkas iš eksperimentinės srities, bent jau man. Nors paskutiniu metu stengiuosi valgyti mažiau mėsos ir daugiau vegetariškai, bet šio patiekalo skonis mane pribloškė savo netikėtu gaivumu ir tikrumu. Atrodo: „ką čia vyras iš tokių žolių pavalgysi?“, bet riešutų-daržovių „faršas“ toks naujas kosminis skonis, kad lėtai pamažu suvalgiau ir pajutau, kad mėgaujuosi ir gaunu daug teigiamos energijos, bet nekertu. Jokio sunkumo jausmo ar noro prigulti, kaip būna po tradicinių lietuviškų cepelinų.

Pabaigai man atnešė Laimo limonado. Limonadas, mano nuomone, neatitinkantis realybės pavadinimas. Paprastai limonadas – tai „buratinas“ ar „tarchunas“. O šitas Laimo gėrimas galėtų vadintis „Raw Raw energy shot“. Imbieras, laimas ir medus. Daugiau jokios kavos…

Turiu pasakyti, kad ir po poros valandų, kai rašau šį straipsnį, mano savijauta gera, energijos pakankamai, kažko daugiau valgyti dar nesinori. Žodžiu, eksperimentinis apsilankymas Žalio maisto restorane pavyko. Esu maloniai nustebintas ir eisiu ten pietauti dar.

Vienas minusas, su kuriuo teko susidurti, tai, kad aplinkui labai mažai vietos, kur gali pasistatyti automobilį. Teko važiuoti kokia 400 m nuo prezidentūros link KAM, kol radau kur prisiparkuoti. Tiesa, buvo 13 val. dienos. Savaitgalį, matyt, tokios problemos nekiltų. Taigi, jei planuosite čia pietauti, geriau jau iš centro ateiti pėstute. Ir sveikiau, ir greičiau.

Apie Žalio maisto kultūrą nesiplėsiu, galima susirasti internete. Džiugu, kad čia, Vilniuje, atsidarė tokio tipo jauki kavinė „Raw Raw“ su gera aplinka ir nuoširdžiu šeimininkų dėmesiu savo klientams. Beje, patiekalų kainos taip pat nesikandžioja, pagrindinis patiekalas nuo 10, sriuba – 6 litai. Yra ir natūralių desertų, kurių šį kartą neragavau, bet šeimininkas rekomendavo „Brownie“ iš anakardžių riešutų ar „Napoleoną“ iš obuolių. Žalias maistas – skaidrus protas.