Oliver Ho a.k.a. Raudive išleidžia naują albumą pavadintą Chamber Music. Studijoje, kuri apjuosia autoriaus darbą ne-šabloniniu minimal kaspinu. Macro jau kelintą kartą iš eilės sudirba kaip psichoterapeutai – sustyguoti autorių gyvenimus naujam kūrybos etapui.
Debiutiniu albumu patraukusi dėmesį absoliučiai nežinoma banda Elektro Guzzi privertė naršyti po jų leidėjų lobyną. Kol kas jis nėra didelis, veikiantis tik nuo 2007 metų. Tačiau maniškę banko sąskaitą patuštinti spėjo per keletą pelės spustelėjimų. Veiklai vadovauja impozantiška asmenybė Stefan Goldmann, operuojantis iš Berlyno. Jis ir padeda atlikėjams pasukti keliais, kuriais kartais jie ir nedrįsta eiti.
Taip nutiko ir su Oliver Ho. Šis vyrukas dirba pakankamai nusitovėjusioje terpėje apie 15 metų. Atvirai kalbant, niekada jo kūrybos nelaikiau išskirtine. Pastovūs dueliai su James Ruskin, darbai su Blueprint, Klang Elektronik. Taip, viskas skambu, jei nori būti mainstream DJ be rimtesnių meninių darbų, priežasčių ar analizių.
Bet, checkthisout kaip viskas keičiasi. Raudive pseudonimą pagimdęs 2004 metais Oliver nusuka į labiau mistinę minimalizmo fazę, kur jo elektronika tampa stipriai atkreipianti dėmesį. Kai pirmą kartą įsidėjau albumą į ausis, nelabai įsiminiau pavadino. Tiesiog klausiau ir tiek. Staiga pajutau vienatvės šilumą, į kurią nugramzdino autorius. Nesinorėjo nei keisti aplinkos, nei judėti. Sienų ribotumas pasirodė mielas, o mintis užplūdo rimtis, klausant kas bus ploštelės eigoje.
Albumą sudaro 9 ilgos kompozicijos, kurios vietomis primena Richie Hawtin ritmą, Apparat (Retina) aštrumą. Ritmas tolydinis, per daug neišsiskiriantis. Jei ne Brittle, albumą galėčiau pavadinti beveik pilnai išdirbtu. Gaila, bet pernelyg monotoniška melodija ir rutina suvaldo pirštus ant next. Chamber Music nėra toks paprastas, kad paklausius vieną kartą gali apsispręsti – patinka tau tai ar ne. Be abejo, visuma yra aiški, tačiau iki galo kompozicijos išryškėja, jas tikrai išgirsti – tik po kelių perklausos kartų. Muzika vienam.. Fragmentiniai bažnyčios aidai, trimito, kla´usiančios, mistinės melodijos.. besipinančios violančelės prisilietimai.. visa tai lyg miesto jazz‘as – vynas, lietus, dūmai ir vėsaus rudens prisiminimai.
Poetinis techno. Čia juk taip ramu.
Tylūs plojimai…
