Rammstein – gera pramoga

Nesunku buvo atspėti, kad pasirodymą Rammstein pradės nuo Rammlied – pirmos pristatomo albumo Liebe ist für alle da dainos. Aišku, mums (kaip seniems EBM gerbėjams) norėjosi įvertinti ir gyvus Combichrist, bet organizatoriai ant mūsų norų padėjo Der grosse Schlangbaum: 100 metrų eilės prie įėjimų į areną plius dvigubai tiek laiko užtrunkanti striukių kabinimo procedūra.

Parteryje atsiradom pusę devynių. Norvegai kaip tik baigė groti (cygile-cygiel nuo 20:00 iki 20:30). Suru.lt delegacijos (tądien spontaniškai susirinkome keturiese) sutiktas senas pažįstamas Gudla (Paša), kuris į Siemensą atėjo vien dėl Combichrist, pasakojo, kad jie pagrojo visai padoriai.

Vakaro herojai kelią į sceną kiaurai mūrines ir plienines sienas prasispardė (ir prasipjovė suvirinimo aparatais) lygiai devintą Uhr. Pirmas įspūdis labai svarbus ir vokietukai tai žinodami visada akcentuoja pirmą kontaktą su publika. Apsidžiaugėme, kad Tillo burnos apšvietimas buvo toks pats kaip paskutinio kolektyvo singlo videoklipe Ich tu dir Weh. „Gal rimtai nechaltūrins?“, – pagalvojome.

 
Apskritai, šį klipą be scenarijaus reiktų traktuoti kaip koncertinio turo reklaminę priemonę: pristatomos industrinės (kaip visada) scenos dekoracijos, žiūrovai supažindinami su muzikantų išsidėstymu joje, atskleidžiami keli triukai (Christiano bėgimo takelis (uber!), minėtas burnos apšvietimas…). Grupė žada, kad videoklipas sekančiam singlui Haifisch nebus toks beviltiškai beprasmiškas.

Rimtos, save gerbiančios grupės konkrečius albumus pristatančius koncertus dažniausiai pradeda trim numeriais būtent iš to albumo. Rammstein, matyt, laiko save rimtais (be to ir ant būgnų užsirašė LIFAD). Tad pirmi trys gabalai – dėsningi. Vėliau jau galima leisti fronto duonos ragavusius ir publikai gerai žinomus „senukus“ (šiuo atveju pradėjo nuo „Ich hab’ keine Lust“).

Į Siemens areną susirinkusi publika verta atskiros pastraipos. Jei 2001-ais į Sportimą rinkosi tie, kas žino, tai per 9 metus Rammstein tiek užaugo, kad dažnam (kiek sėkmingesniam) verslininkėliui apsilankymas čia tapo tiesiog prestižo reikalu (plius reik nepamiršt atsivesti kailiniais pasidabinusią savo kiaunę). Negali pykti, tegu eina. Juk nuo to tik smagiau. Teko matyt ir jaunimo atsivedusių savo tėčius (pagarba). Ir tik nereikia mums porinti apie Rammstein muzikus prastumą ir meninės vertės stoką. Nuskambėsim kaip leidinys Žmonės, bet į parterį (jo, ten, kur stumdomasi ir didžiausias tūsas) matėme einančius tiek Povilą Meškėlą (nors jis gal ir ne rodiklis), tiek po kepure pasislėpusį Darių Užkuraitį (abu dar vakar sėdėjo LRT studijoje komisijos narių kėdėse vertindami tautines pop muzikos pažibas). Todėl, snobai, prašau Jūsų atsifakofinti.

Sutinkame, kad Rammstein muzika, gal būt, neturi išliekamosios vertės ir jos tikrai nesulyginsi su Bacho ar Vivaldžio kūryba. Bet juk jos ir paskirtis visiškai kitokia. Ar žinote geresnę priemonę atsikratyti energijos ar pykčio pertekliaus, išsikrauti ar tiesiog pamesti galvą? Be to, nežinau geresnės kalbos pykčiui, neapykantai, skausmui ar įsakymams išrėkti nei vokiečių (lygiai kaip prancūzų – skirta meilei apdainuoti).

Antra vertus, net ir be to, kad muzika nepasižymi sudėtingumu vokietukams nebūtina smarkiai stengtis grojant savo du akordus. Matėsi, kad grupės nariai atrodo užsipisę ir visas šis šou biznis jiems jau nebeteikia malonumo. Liko tik darbas, už kurį mokami pinigai. Tikėtina – neblogi. Tačiau, net ir tai nėra kliūtis patenkinti išalkusios publikos poreikius, kuomet už nugaros turi šitokį šou.

Rammstein vyrukų kūrybingumas mažėjos su kiekvienu albumu – nuo pat pirmojo Herzleid [1995] iki Reise, Reise [2004] įrašų sesijos atemstinukų Rosenrot [2005] pavidalu. Naujausias LIFAD yra tik šiek tiek geresnis už minėtą paskutinį, bet ir jam labai labai toli iki Sehnsucht [1997] grynumo. Nepaisant metams bėgant didėjančios idėjinės impotencijos Rammstein gyvi pasirodymai tik gerėjo. Grupės artistiškumo, profesionalumo, išskirtinio humoro jausmo ir (aišku, aišku) pirotechnikų fantazijos dėka. Progresą pastebės net neginkluota akis peržiūrėjusi Live Aus Berlin [1999] ir Volkerball [2006] koncertinius video archyvus.

Praktiškai kas antras kovo 5 dieną Vilniuje vykusio koncerto gyvas numeris turėjo savo veiksmo scenarijų (nukreipiantį žiūrovų dėmesį nuo nesudėtingos muzikos bei dar labiau sustiprinantį energetinį užtaisą) ir kulminaciją. Apie eilinius fejerverkus kalbėti neverta, nes jų liepsnų liežuviai laižė beveik kiekvieną dainą. Vienas įspūdingesnių momentų buvo Paryžiaus pavasarį apdainuojančio kūrinio antro priedainio metu nukritusios galinės „sudraskytos“ dekoracijos, kurios apnuogino dar labiau industrinį peizažą su besisukančiais ventiliatoriais. Publikos susižavėjimo šūksnių sulakė „netikėtas“ pasilinksminti scenoje užsimaniusio fano pasirodymas. Lindemannas jį truputį padegė (žr. video žemiau nuo 3:35). Benzin bliamba!

Bet mums labiausiai stogą nurovė epizodas Ich tu dir Weh metu, kuomet į kokių 7-8 metrų aukštį iškeltas vokalistas iš kubilo pradėjo pilti „lavą“ į apačioje vonioj gulėjusį klavišininką. Mergos griebėsi už galvų. Jo, visiškas kostmosas! O jei dar būtų nuo ten nušokęs…

Beje, abu minėti veikėjai labiausiai prisidėjo prie teatralizuoto šou. Kita vertus – jiems tai ne naujiena. Be to, jie – vieni mobiliausi iš viso šešeto.

O štai Pussy mūsų nenustebino. Jos metu scenoje tikėjomės mažų mažiausiai nuogų mergų su dideliais papais. Minimum! Ką gavom? Vokalistas apžergęs patranką aptaškė kelias arčiausias stovinčių eiles. Dar ant viršaus pabėrė konfeti. Šiaip – linksma. Bet juk tai buvo labiau nueus Jahr nei Pussy.

„Iškviesti“ pirmam bisui ze džermans sugrįžo, kaip pavasarį grįžta die Sonne. Mhm, namioką supratom iškarto. Per Ich Will Lorenzas (nes lengviausias) tradiciškai valtimi apsuko garbės ratą (gaila, kad ne per Stripped). Nudžiugino tai, kad jam mestą Lietuvos vėliavą sugebėjo iškelti geltona spalva į viršų (gal vis tik guglino prieš važiuodamas?). Publikai patiko. Kartais net susimastau, jog mūsų tautinis identitetas nėra jau toks silpnas. Ai, dar vokalistas kelis kartus demonstravo, kaip jam pavyko išmokti frazę „ačiū labai“, o vienąkart net pasakė „parodIkit savo rAnkas!“ (kirčiuoti ir tarti taip, kaip tai darytų Fumito).

Antram visiškai neplanuotam bisui, kurį publika išsikovojo prakaitu ir krauju (palyginimui, Taline ramštainai išėjo 5 (penkis) kartus), grupės nariai spontaniškai papuošė Tillą sparnais. Tikriausiai manė, kad taip geriausiai atspindės dainos Engel pavadinimą.

Nevalingai šį pasirodymą norisi lyginti su anuo prieš 9 metus.

 

Tada buvo pristatomas Mutter [2001]. Nuostabus albumas. Ir patys šoumenai (ko gero tai tinkamesnis žodis nei muzikantai?) labiau tikėjo tuo, ką daro. Neišdildomi įspūdžiai liko iki šiol. Nuo pat pradžių neabejojau, kad naujame koncerte teks pabuvot, bet „kažko“ iš jo tikrai nelaukiau. Patys suprantate: grupės nariai sensta, bicepsai nebe tokie išryškinti, visa ta pinigų mašina ir dar prie visko verslininkėliai… su kiaunėmis. Panašu, kad klydau. Taip ir būna, kai lūkesčiai neviršija realybės. Eičiau dar kartą. Ne kartą.

Po pasirodymo vokietukai tikriausiai išėjo ieškoti lietuviškų pussy. Mes išėjom pažiūrėti kitų vokiečių – Sono. Į Pachą.

Grojaraštis:
01. Rammlied
02. Bückstabü
03. Waidmanns Heil
04. Keine Lust
05. Weißes Fleisch
06. Feuer Frei!
07. Wiener Blut
08. Frühling in Paris
09. Ich tu dir Weh
10. Du riechst so gut
11. Benzin
12. Links 2 3 4
13. Du Hast
14. Pussy
—
15. Sonne
16. Ich Will
—
17. Engel

Performansas: 9/10 – „ugnelės“ trūko, bet mažai kam tai rūpėjo
Garsas: 2/10 – visiška košė, tačiau tai, ko gero, ne garsistų problema, o „skarbonkės“ ypatumai
Šviesa: 10/10 – kartais pasitaikydavo nesinchronas, bet esminės įtakos koncerto eigai tai neturėjo
Trukmė: 9/10 – nuo 21:00 iki 23:45, su pertraukomis
Kaina: nuo 120 iki 200 Lt.
Alus: 6 Lt.
Gražių merginų: buvimo vietas užstojo kiaunės

Bendras: 9/10 (tik dėl eilių ir rūbinių, ir garso)

 

Irmanto Gelūno nuotraukos:
[nggallery id=108]