„Garso Galerija“ – jau net nebenaujas, bet vis dar sunkiai su senuoju besigalynėjantis „Jaunos muzikos“ festivalio pavadinimas. Tai festivalis apie keistus garsus, akademinius eksperimentus, triukšmą, harmoniją ir daugybę kitų įdomių dalykų. Kiekvienais metais jame nagrinėjama vis nauja tema, kasmet vartojamas žodis „tarpdiscipliniškumas“, kasmet koncertų, rodos, vis mažiau. Šiemet jų septyni, labiausiai laukiu „Stereohypnosis“, šį pramiegu, bet aplankau tris kitus, nenuvilia nė vienas, o pirmąjį netgi pavadinčiau fantastišku. O dabar apie viską neskubant:
Antradienis: įstabus atidarymas
Po darbo nekantraudamas suku link ŠMC, lipu šio laiptais ir patenku į nedidelę tamsią salę – sienos ir lubos dengtos studijiniu porolonu, vietoje kėdžių – sofutės. „Garso Galerija“ šiemet pasitinka prabangiai ir patogiai kaip niekad. Vėliau sužinau, jog tai – ne specialiai koncertui parengta erdvė, o ŠMC kino salė, kuri taip atrodo visada, bet nuo to mažiau patogu nepasidaro.
Scenoje A. Jasenka ir A. Lukoszevieze pradeda pirmesniojo sukurto „Euridyce“ premjerą. A. Jasenką scenoje mačiau ne kartą. Kartais būdavo gražu, kartais atrodydavo, kad autoriui – kur kas įdomiau, nei publikai, bet taip pasakiškai kaip šiandien dar nebuvo niekad. Lėti, švelnūs violončelės tonai persipina su šalta, iš pirmo žvilgsnio padrika elektronika ir sukuria tikrą kosmosą, tokį kosmosą, kad tiesiog užsimerki ir skrendi kažkur Kentauro Proksimos link.
Dažnokai toks kosminis ambient skamba pigiai ir paviršutiniškai, panašiai į tuos po penkis litus parduodamus meditacijų muzikos kompaktus, puoštus krioklio čiurlenimu. Tačiau čia, čia yra rimtas reikalas, tam suprasti užtenka keliolikos sekundžių. Kad ir kaip norėčiau, neatspindėsiu žodžiais tos šaltos šaltos, kūliais besivartančios elektronikos, kliksėjimų, elektros triukšmo nuotrupų, aidų ir intensyvių bangavimų, kurie kosmosą padaro Kosmosu, tad jums belieka gailėtis, kad to negirdėjot, ir viltis, kad tai bus išleista.
Toliau Lukoszevieze sugroja savo kūrinį, kurio metu išgirstame žiupsnį senovinės poezijos, bet įspūdžio jis nepalieka. Ėjo, praėjo, lyg ir nieko, bet nieko ir įspūdingo. Tačiau kai ponas pradeda groti „Nerve Cell_0“ rankos šiurpsta, o nugara laksto pagaugais. Reikia girdėti, ką jis išdarinėja su vargšu instrumentu, nes vieną akimirką tai tiesiog aidinti violončelė, kitą – ploni klykiantys laukinių šūksniai, o trečią – žemę drebinantys bosai, menantys gerklinį dainavimą. Kūrinio pristatyme buvo minima kažkas apie džiugesį, bet galios čia tiek, kad niekam kitam, jokiai varganai šypsenėlei nelieka vietos. Virpesiai plėšo erdvę, trupina realybę, ausys nebesupranta kas vyksta, o kai užsimerki, tave išneša velniop į paralelinę realybę, iš kurios, galų gale, sugrįžus, sunku net atsistoti ant kojų. Žvėriškai stiprus gabalas, jūs manim patikėkit.
Dar pasidžiaugsiu, kad nebuvo atgailėta kokybiškam garsui, nes be jo, namie ar bet kur kitur tokių įspūdžių nepatirsi.
Trečiadienis: žaidimai su balsu
Nuojauta kužda, kad trečiadienis bus iš tų dienų, kur labiau įdomu, nei gražu ar gerai.
Viskas prasideda nuo A. Bumšteino „Mano abecelės“. Tai iš keturių pusių chaotiškai sklindantis burna išgautas triukšmas. Tenka kiek nusivilti, nes panašiai Bumšteinas žaidė pernai ar užpernai – sėdėjome tamsoje, o iš visų pusių sklido krebždesiai ir bildesiai. Tada buvo smagu ir įdomu. Dabar – nieko naujo, ir dar vietoj smagių bildesių – ne itin estetiški plerpiantys garseliai.
Toliau R. Motiekaičio „Neprisibeldžiu į tave“. Motiekaičiui – prizas už tiesmukumą ir lakoniškumą. Dešimt minučių lėtų pavienių bilstelėjimų, po kiekvieno – pusė minutės pamąstymui, įsisavinimui. Į mano galvą Motiekaitis neprisibeldė, bet kolega – sužavėtas, šį kūrinį laiko vakaro hitu.
V. Baltako „Ri“ – žaidžia su balsu ir erdve. Moteris kalba, gieda ir šneka su iš anksto įrašytais savo pačios balso aidais ir nuotrupomis. Atlikėja įgudusi, balsas malonus, jos ir alter ego sąveika smagi ir žaisminga, tad pasirodymas neprailgsta.
M. Salyno „Mono Jeko“ – vienas iš tų, kur konceptualūs, tvarkingi, gerai įgyvendinti ir… tiek. Kiekvienas pianiną imituojančio sintezatoriaus klavišas sujungtas su tam tikra raide, tad grodama pianinu atlikėja dar ir Jono Meko eilėraščius išskaito. Na, sudėtinga, įdomu, viskas lyg ir gerai, bet nekabina.
Burkhard Stanglo „Noise of writing“ – kažkoks chaosas. Iš pradžių bičas rašo ir tai filmuoja (suprantu, remiksuoja istorinį kažkokio japono performansą). Po to groja drone‘us keliom gitarom. Lyg du atskiri pasirodymai be jokios sąsajos, nors programėlėje ta sąsaja aprašyta itin įtaigiai. Kitą vertus, kiek ekstravagantiškas kostiumas ir veiksmas ant scenos, tai bent pažiūrėti yra ką.
Aiškiaregiu tapti galėčiau, labai gražu ar stebuklinga nebuvo, bet gavau, ko tikėjaus – įdomių reginių, technikų ir nekasdienių performansų. Nėr blogai.
Ketvirtadienis: žiupsnis klasikos
Ketvirtadienis yra skirtas Luciano Berio kūrybai. Taisau išprusimo spragas, sėdžiu pirmoj eilėj, tyliu ir skaitau programėlę. Penkiasdešimties metų senumo kūriniai skamba lyg šiandieniai. Yra žaidimų su vokalu – atrodo, kad šie įkvėpė tai, ką girdėjau vakar, yra ir kūrinys, kur trys instrumentai groja savas melodijas, nesiderindami vienas prie kito, yra ir „Naturale“.
„Naturale“ – ilgiausias koncerto kūrinys, veik dvidešimt minučių. Galėtų gąsdinti – paprastai eksperimentams perteikti jų užtenka keleto. Tačiau mėgaujuos visas dvidešimt. Tai – labai gražu: širdį gniaužiantis altas, nuo modernių dalykų šokčiojantis prie italų liaudies šokių, kerinčios marimbos melodijos ir aidintys gongai bei autentiškos, su moderniais eksperimentais nieko bendro neturinčių italų liaudies dainos, kurias kompozitorius įsirašė užklupęs dainininką kokioje nors pietiečių liaudies šventėje. Sako, tai muzika šokiams, bet ilgesingas vokalas kartais įgauna panašumų net su iš mečečių skambančiomis maldomis, tad vietoj šokių turim dvasingą dvidešimties minučių kelionę po Italijos provinciją.
Skelbiama pertrauka ir per ją salę tenka palikti – lėkti užsiimti niekingais mirtingųjų reikalais, tad manoji „Garso Galerija“ čia ir baigiasi. Gaila, nes tikiu, kad „Stereohypnosis“ pavarė kaip reikiant, o ir „Boards of Canada“ vargonais grojami skambėti turėjo įdomiai. Tai tiek. Laukiu kitų metų.
