Vienas brandžiausių Anglijos elektroninės šokių muzikos prodiuserių išleidžia savo trečiąjį albumą pavadintą Spike. Nors jis ir dirba psy-trance scenoje, šiai muzikai prijaučia visi, kas mėgsta šokti mosikuodami rankomis aukštyn žemyn.
Benji Vaughan dirba su daugybe įvairios stilistikos muzikiniais projektais, tačiau turbūt labiausiai yra žinomas kaip solo atlikėjas po ugnies vagies ženklu. Na, ir pastaruoju metu staigiai išpopuliarėjusio Younger Brother bendraautorius kartu su kolega Simon Posford (Hallucinogen, Shpongle, etc.) iš gimtosios Twisted Rec. įrašų studijos. Tai yra vienas iš žmonių, kuris skambina psy-trance muziką maišydamas subtilią psichodeliką minimalistiniais, eksperimentiniais garsais, minkštais smūgiais, skirdamas didžiausią dalį viso to kokybei bei jungimui į bendratį. Atsižvelgiant į jo techninę pusę – yra mėgėjas naudotis naujomis technologijomis į jas prijungiant senovinę techniką (albumui Corridor of Mirrors [2007] naudojo 1971 metų Korg micro synth polifoniją), taip pat žaislų dėžę (..this is my toy box..) kuriai išleidęs dešimtis, naudoja dažniau, nei įrangą, įsigytą už šimtus. (galite žvilgtelėti jo Echo Chamber ant Twisted DVD [2007]). Bet kokiu atveju, jis teigia, jog galėtų sukurti savo muziką naudodamas tik kompiuteriais, tačiau tuomet jo kūryba skambėtų pažeminančiai. Tai tik priemonė, kuomet tyri garsai pavirsta muzika. Turbūt dėl savo griežtos pozicijos į darbą ir kūrybos elementus jis susilaukia dėmesio iš viso pasaulio. Jis prodiusuoja synth-pop’ininkus savo tautiečius The Egg. Meniniu požiūriu jo muzika nėra apsiribojanti tik full-on psy-trance, kiekvienam albume bent viena kompozicija yra downtempo aplinkos. Naujausiame Spike tokios – trys. Sklido gandai, kad ateinantis darbas bus skirtas lėtesnės jo kosminės odisėjos garso takeliui, tačiau finišo tiesiojoje Benji sukūrė ateivišką modelį, skirtą tiek greitesnėms, tiek ramesnėms akimirkoms nuspalvinti. Pastaruoju metu buvo sutinkamas akomponuojant Shpongle ir Younger Brother kūryboje kaip garso inžinierius ir idėjininkas, kartkartėmis pradžiugindavo pavienėmis dub kompozicijomis įvairiose kompiliacijose.
Pats Spike yra po trijų metų pertraukos išleistas albumas. Džiugu, nes atlikėjas žavisi naujienomis, šviežiais tolygiais ritmais ir visame apvalkale išlaikydamas būtent Prometheus skambesį. Čia nieko nėra tipiško. Jaučiama madingo techno įtaka, subtilumo alsavimas. Įprastos autoriui santūrios, plasnojačios, ilgos melodijos; trumpi, statiški, vėliau į aidą pereinantys garsai, užvedanti bosinė linija, subtiliai griežtas ritmas. Viskas sudedama į psy-formulę, pridedant netikėtų perkusijų, papildomų antraeilių būgnų ir žaislinių garsų. Bendrai kalbant apie jo visus albumus – jie unikalūs. Stilistiškai vienodi, tačiau nėra bepasikartojantys. Iš naujų 8 kompozicijų (dar dvi albume esančias – Colt ir Taylor’s Machine mes klausome jau dvejus metus (beje, labai keistas požiūris į albumą dėti dviejų metų senumo dainas)) yra dvi vedančios išprotėjimo link, kitos – lengvai geros, tačiau ne iki euforijos (kaip mokėjo tai padaryti Robot.O.Chan [2004]). Keli klasikinio tranzo vidurnakčio spaikai (2010 ir Dark Star), kitos – traukia link lengvos šokinės melancholijos su progresyviais tech ritmais (Rush ir Rhythm, Circuit, Echo). Albumo tęstinumo nėra, kompozicijos nei skambesiu, nei simboliais nėra susijos tarpusavy. Lėtosios dainos neturi nieko bendra su kosmine stilistika, tačiau jos – įstabios. Tiek seniai suktas ir persuktas Colt, tiek naujasis Datcha. Tačiau padrikumas tikrai nesutrukdo gėrėtis pavienėmis kompozicijomis, kai jos balansuoja tarp „gerų“ ir „nuostabių“.
Rudeniniams šokiams – daugialypis ir puikus albumas, padėsiantis atsipalaiduoti pilna doze.
P.S. Benji, negirdžiu downtempo albumo kūrimo.
