Priartėję toliai

Į Cezario Graužinio spektaklį „Nutolę toliai“ ėjome ramiai, nepuoselėdami didelių vilčių. Tikrai ne dėl paties režisieriaus darbų, su kuriais nelabai buvome susipažinę, o dėl vis didėjančio nusivylimo šiuolaikiniu teatru, kuris uoliai stengiasi visais įmanomais  ir neįmanomais būdais šokiruoti. Bandoma žūtbūt sukurti kažką įmantresnio, keistesnio nei kiti, kas dažnai tiesiog neatrodo organiškai. Žiūrovas yra laikomas atpirkimo ožiu,  kurį galima apipilt šiukšlėm, apibart ar nurašyt, kaip visišką nevykėlį.

Iš Cezario Graužinio spektaklio „ Nutolę toliai“ ėjome ramiai, puoselėdami dideles viltis, kad visgi pasaulis yra nuostabus, kad žmonėms reikia šiltų, nuoširdžių žodžių. Tam tikrai nereikėjo svaiginančių dekoracijų, kostiumų ir žiūrovą šokiruojančių dialogų. Svaigino nuoširdi, melodingai pateikta, skaidri Pauliaus Širvio poezija ir degančios penkių aktorių akys. Staiga tapai silpnas, pažeidžiamas ir tyras, bet tuo pačiu dvasiškai pakylėtas, kai eini, o jauti lyg skristum. Tai yra spektaklis, po kurio bent kurį laiką, tiesiog nemokėsi įskaudint, pažemint ar likt abejingas žmonėms ir visiems kitiems gyviams. Tai yra spektaklis, po kurio atsikemša visos poros, nusimeta visos kaukės, pradedi kvėpuot pilna krūtine ir dar kartą įsitikini, kad būtent ten, po begale sluoksnių rūbų, susiūtų iš baimių, nusivylimų ir melo, esi tu – tyras, stiprus ir skleidžiantis  šviesą.

Didžiausias respektas režisieriui ir aktoriams!