Šefildas – Anglijos miestas turtingas savo muzikine (ir ne tik) istorija. Viktorijos laikų architektūra, paslaptingai stūgsantys, tarsi nuo pramonės perversmo laikų nepakitę raudonplyčiai industriniai rajonai, kalvos, gausybė parkų sudaro įdomią kompozicija, vietomis padvelkiančia dekadentiniu žavesiu. Ir tai puikiai susigroja su faktu, kad galbūt ta pati aplinka įkvepė Cabaret Voltaire vynioti sunkius pirmosios bangos industrial ritmus, kad jaunystę čia leido pats maestro Jarvis Cocker, o dabar tūsinasi jaunosios kartos kumyrai Arctic Monkeys. Tačiau svarbu nepamiršti, kad būtent čia užgimė visas Warp pogrindis, išauginęs IDM ir dar krūvą elektroninių požanrių bei ištisą kartą (o gal net dvi) talentingų kūrėjų ir prodiuserių.
Kaip prisipažino amerikiečių math/noodled/experimental/??????? rokeriai Battles, priklausantys minėtam leiblui, pastarasis faktas – didžiausia jų sąsaja su Šefildu. Ir groja čia chebrytė ne pirmą kartą.
Paskutinis jų gigas Šefilde įvyko lapkričio 16 dieną (trečiadienio vakarą) vietiniam gyvos muzikos klube Plug. Plug lietuviškas ekvivalentas būtų musiškis Loftas, tik pastarasis kiek didesnis ir erdvesnis. Įrengtas neaiškios industrinės paskirties pastate ar sandėly, Plug – puiki, jauki vieta gyvai muzikai, su visai patraukliu interjeru ir išplanavimu.
Susirinkus pakankamam žmonių kiekiui, koncertą pradėjo šildyti iki tol man negirdėti Walls. Po to pasidomėjus, išsiaiškinau, kad pastarieji kuria po Kompakt leiblo vėliava ir yra perspektyvus bei kritikų liaupsinamas duetas. Walls – du bičiukai prie semplerių ir kitokių elektroninių aparatų (Mac‘o line up‘e nėra). Tiesa, vienas jų dažnokai į pagalbą pasitelkia gitarą, įnešdamas erdvumo bei papildomo kvėpavimo į jų skambesį. Pastarasis labiausiai man priminė jų leiblo kolegą The Field. Panašios svajingos pulsacijos, gaivi monotonija maloniai glostė ausis. Walls scenoje – labai santūrūs, tačiau paišo tikrai gražias erdves. Skambesio daugiasluoksniškumas bei gitara kartais juos pritempia prie shoegaze etiketės, ritmika, varijuojanti nuo 4/4 minimalistinių pulsacijų iki kreivesnių bytų, išduoda jų Kompaktiškumą. Projekto muzika – labiau nardinanti smegenis nei judinanti kojas, svajingas plaukimas, įrėmintas ritmuose. Gražu.
Neužilgo scenoje ir patys vakaro hedlaineriai Battles. Taip, Ian Williamsui – puikiai tinka ūsai, pilvukas ir džinsovkė (neiškristų iš konteksto Beastie Boys klipe Sabotage), o bugnioras John Steiner jau po pirmų gabalų buvo šlapias nuo galvos iki kojų. Dave Konopka – santūriai grojo dešinėje scenos pusėje, beveik iki pažastų užsidėjęs gitarą. Tyondai Braxton, deja, nebėra, bet chebrytė atgavinėja formą grodama be jo. Bugnioras buvo centrinė figūra, Ianas valdė gitarą ir dvi linijas klavišinių, o Dave liko ištikimas gitaristo vaidmeniui. Battles tiek skambesiu, tiek scenine sudėtimi dekonstruoja tradicinį roko muzikos sąstatą, todėl turbūt neįmanoma būtų atsakyti į klausimą, ar jie visdar įsipaišo į roko rėmus. Jei ir taip, tai jų rokas – visiška ateities muzika, kuria mėgaujasi ir supranta dabarties kartos. Instrumentus jie naudoja, išplėsdami jų paskirties ir galimybių spektrą, taip išgaudami jiems nebūdingus derinius.
Didžiąją dalį setlisto sudarė visai neblogo Gloss Drop kūriniai. Prasidėjus pirmiems Africastle akordams, kiek nustebino ne itin švarus garsas ir šiokios tokio košės būvimas, nors įrašuose jie kamba itin švariai (situacija kiek priminė kai kuriuos Caribou koncerto momentus mūsiškio Lofto erdvėse). Tačiau po truputį susirūšiavau garsus ausyse ir pilnai mėgavausi Battles pasirodymu. O varė chebra iš širdies. Steineris dirbo konkrečiai, kaldamas kietas ritmines sekcijas visam gitarų, sintezatorių ir elektronikos gaudesiui – žaismui. Ties Sweetie & Shag nustebau, kaip puikiai grupė išsprendė kviestinių vokalistų nebūvimo problemą. Mat tiek Kazu Makino, tiek Matias Aguayo, tiek Gary Numan pasirodė puikios kokybės projekcijose ir sudarė gan įtikinamą gyvumo įspūdį. Tokiu būdu Battles dar kartą rekonstruoja gyvos muzikos kanonus.
Su laiku atėjo eilė ir Mirrored numeriams. Atlas į trasą išėjo visu pajėgumu ir gerai ištaškė. Tonto skambėjo kiek silpniau, nes norėjosi tų gitaros rifukų. O Tyondai Braxton vokalą, deja, tenka sempluoti.
Gloss Drop temą Battles puikiai užbaigė Sundome su gal keturių minučių improvizuotų intro (vyrukai, matyt, laukė, kol būgininkas atsigaus) ir sempluotu Yamantaka Eye vokalu. Labai teigiamo vaibo kūrinys, trenkė intensyviau nei albume, puikiai pakirbino ausis ir gražia nata užbaigė gigą.
Afterparčiai čia ilgai neužsitęsia, nes jau po pusvalandžio apsauga išprašinėjo užsilikusius slampinėtojus laukan, o Battles fanam (-ėm) irgi teko gražiai atsisveikinti su vyrukais ir ieškoti nuotykių kitur. Viskas tvarkingai, britiškai. Taigi, vakarėlis tęsėsi greito maisto zabigalkose, traukinių stoty, pigiam vietiniam pube…. Dasibaigimui čia vietų daug.
Specialiai Suru.lt, korespondentas Britanijos salose Paulius Ilius.
Grojaraštis:
- Africastle
- Sweetie and Shag
- Dominican Fade
- Atlas
- Wall Street
- Tonto
- Ice Cream
- Inchworm
- My Machines
- Futura
Encore:
11. Sundome
Pefomansas: 9/10
Garsas: 7/10
Šviesa: 8/10
Trukmė: 9/10
Kaina: 12 – 14 svarų (apie 50 Lt)
Alus: 2-4 svarai (į litus geriau neversti)
Publika: 7/10
Gražių merginų: Neskaitant maniškės, dar keletas buvo. (UK šitoje srityje situacija liūdnoka)
Bendras: 9/10
