Luke Slater ir vieno iš jo muzikinių objektų PAS elektronikos megėjams pristatinėti nereikia. Tai vienas iš jo kūrybinių produktų, skirtas grynai dešriniam, tačiau kartu ir subtiliam techno. Praėjusią savaitę 15 metų gyvuojantis projektas pasipildė dar vienu leidiniu – albumu The Messenger.
Autoriaus žodžiais tariant, Planetary Assault System tikslas yra išlaikomas nuo pirmųjų kūrinių, išleistų dar 1993 metais – sukurti naujų garsinių atradimų kelionę, kuri kitaip reprezentuotų dabartinę klubinę kultūrą, nei tai daro pagrindinė šokinė scena. Turbūt tokius žodžius yra girdėję visi, kiek nors besidomintys apie savų dievukų pretenzijas dabartinei muzikinei kultūrai, neva būtent JIE sukuria „kitokį“ muzikinį skambesį ir tik JIE sugeba kurti. Kartais taip ir norisi su liniuote per rankas – mažiau kalbų, daugiau muzikos.
Kaip ten bebūtų su skambiom sentecijom, albumas, kurį išleido Luke Slater yra tiesiog puikus. The Messenger pavadinčiau visų mano pamėgtų techno grandų skambesių stilių mišiniu – kelios kompozicijos Jeff Mills’iškos, kelios – Fixmer‘iškos, įvadinis Railer (Future Exploration) – kone 93 metų LFO darbas, kai kurių dainų bosinis tampymas – lyg Laurent Garnier bekoniena.
Struktūriškai albumas labai nenuobodus klausyti – pradedant įvadiniu Railer iki baigiant silikoninio grožio Black Tea – jame skirtingo tempo, skirtingos energijos kiekio, skirtingo melodiškumo kontraversiška kūrinių statyba visiškai įremianti ausų būgnelius į klaustrofobinį svaigulio kampą, virpantį nuo senovinių sintezatorių daužymo.
Labai džiugu, kad Luke, kaip ir kiti jo kolegos britai (Surgeon, Perc, Sandwell District) nesivaiko madingo, lėkšto minimalizmo, o sukuria šį tokį, koks jis labiausiai ir yra vertinamas. Tai muzika, gimstanti iš idėjos, o ne iš produkcijos stokos. Tyliai ir ramiai išleistas Ostgun Ton (kaip ir pirmtakas Temporary Suspension [2009]) stipriai prisiartina prie metų geriausio albumo.
