Rugsėjo 16-tos pirmadienį britų „grupė-tariamas vaistas“ išleis septintą studijinį albumą. Jame bus 10 dainų, jis truks 47 minutes ir vadinsis Loud Like Love.
Paskutinis man patikęs Placebo albumas buvo Sleeping With Ghosts [2003]. Bet ir kiekviename vėliau sekusiame rasdavau bent po vieną gabalą, kuris man labai patiktų: geriausių hitų rinkinyje [2004] buvo Twenty Years, Meds [2006] turėjo Space Money, o Battle for the Sun [2009] albume radau The Never-Ending Why.
Todėl nutariau jums papasakoti, kaip man sekėsi ieškoti „to“ gabalo naujame albume.
01. Loud Like Love
Tipinė, saviplagijato pilna daina. Kiek labiau optimistiškesnė už kitas, bet tokių ir dar geresnių albumo „atidarytuvų“ Placebo karjeroje jau buvo ne vienas. Molko su sėbrais tikriausiai tikėjosi make a statement, kad mol „kvėpuok“, „tikėk“ ir „mes garsūs/triukšmingi kaip meilė“. Tačiau su tokiais pareiškimais gali papirkti nebent niolikmetęs ir jaunus gėjukus, bet ne „žinomą Lietuvos muzikos etaloną“.
02. Scene of the Crime
Dar vienas savęs kopijavimo pavyzdys. Ausų nežnaibo, bet praskrieja be pėdsakų. Neblogai, bet ir nieko naujo. Akustinės gitaros brazdenimas, elektroniniai priedai ir kiek vėliau prisijungianti neįmantri klepo melodija – tokia kombinacija Placebo mus šėrė jau ne kartą.
03. Too Many People
Daina apie feisbuką – pilotinis albumo singlas. Klasikinis grupės numeris. Praktiškai tobula pop daina. Iki blizgesio nušlifuotos detalės. Radijai gros. Paaugliai niūniuos. Neblogas klipas-detektyvas.
04. Hold On To Me
Atokvėpis po trijų greitesnių gabalų. Mažiukas Brian eina gatve, pasakoja, kad yra mažiukas ir siūlo eiti kartu. Eeeem… gal kitą kartą, Brajanai. Man su Tomu Yorku linksmiau liūdėt.
05. Rob The Bank
Vėl spaudžia akseleratorių. Sauso ir konkretaus posmo metu Molko siūlo plėšti Anglijos ir Amerikos bankus. Taip pat Meksikos, Kanados, Liuksemburgo, Monako, Lichtenšteino, Romos ir Maskvos bankus. Dar siūlo paišyti svastikas. I like. O tuomet (triukšmingo priedainio metu) siūlosi parvežt jį namo ir mylėtis. Khm. Tai dar ne mano daina.
06. A Million Little Pieces
Uau, kokia graži pianino įžanga (beveik Rachmaninovas). Jau iš gabalo pavadinimo nujaučiau, kad turi būti gerai. Juk man – popso gerbėjui – tereikia liūliuojančios melodijos, gilaus boso ir pulsuojančių būgnų. Beveik kaip geriausiais Suede ar BrainStorm laikais.
Pasirodo, tai dar nebuvo geriausias gabalas.
07. Exit Wounds
Prasideda paslaptinga, tamsia atmosfera (taip prasideda drum’n’bass gabalai). Molko ramiu balsu klausinėja apie šlapius sapnus ir lėtai (beveik dvi minutes!, kas nebūdinga pop dainoms) kaitina atmosferą. Ir tik prieš pat jam ištariant want you so bad I can taste it trenkia „mano“ aranžuotė. Žudanti žemo būgno ir fuzuotos gitaros kombinacija. Pasitikrinu, kad albumą prodiusavo kažkoks Adam Noble, apie kurį nieko nežinau. O tada (03:48-04:25) pareina sintezatoriaus solo. Šitoks drąsiai papuoštų Depeche Mode albumą. Jau turiu mėgstamą numerį, o dar liko 3 dainos.
08. Purify
Po Exit Wounds intymumų šitas įsibrovėlis kiek erzina savo nelauktu pasirodymu. Panašiai kaip energija trykštantis „teenage angst/nancy boy“ paauglys, kuris reikalauja pusryčių, sugadina ramų sekmadienio rytą (kuris galėtų virsti kuo nors daugiau) savo tėvams. Vaizdo klipas žemiau, jau įtrauktas į Suru.lt Sisters of Mercy rubriką.
09. Begin The End
Molko vėl siūlo pailsėti/paliūdėti (ir duot jam mouth to mouth). Šįkart bandymas sėkmingesnis už Scene of the Crime. Ko gero dėl to, kad daina beveik dvigubai ilgesnė ir prodiuseris sugeba į pagrindinę temą įpinti daug skanių priedų. Iš ramaus numerio gabalą paversdamas beveik (iki Mogwai garso sienų dar gerokai trūksta) įsibėgėjusiu traukiniu.
10. Bosco
Labai taisyklingai ir besilaikydami galiojančių kanonų grupė užbaigia albumą pianinine balade (prisimenu Centrefolds ir Peeping Tom). Molko suokia apie egoizmą ir altruizmą. Ir aiškiai užsižaidžia how I suck you dry fraze. Iškart prisimenu Placebo koncertą (kurį apšildyti nusišypsojo laimė šūdlenkių, kaip pats save dažnai vadina Tomas Sinickis, grupei), kurio metu Stefan Olsdal protestuodamas prieš tuometinio Vilniaus mero pareiškimus grojo su užrašu HOMO ant pilvo. Nu ir tegu.
Reziumuojant, džiaugiuos, kad Placebo vis dar kažką daro. Albumas atsibos maždaug po dar trijų perklausų, bet Exit Wounds mėgsiu pasileisti iš kokio youtube ir po trijų metų.
