Jūs, ko gero, nelabai prisimenate mano kažkada pristatytus draugus iš Čilės Luciano, Matias ir Dinky. Nieko baisaus, tai normalu. Man pačiam taip dažnai būna, kai vienu metu susipažįstu su daug nematytų žmonių. Todėl noriu jums pristatyti dar vieną draugą. Taip pat iš Čilės. Jo vardas Pier (vis tiek pamiršite, bet man atrodo, kad šis vardas prancūziškas).
Pier Bucci savo sąskaitoje, kaip dabar madinga, turi vieną albumą (užtat kokį! Familia [2005]) ir krūvą singlų. Kaip ir minėti jo tėvynainiai jis propaguoja minimal su Lotynų Amerikos muzikos prieskoniais. Nors nesu Vallalobosų fanas, bet šis darbas labai patiko. Ko gero dėl to, kad jame daugiau ambient nuotaikų. Amigo tikrai nėra skirtas vien klubų šokių aikštelėms. Čia galima išgirsti ne tik laukinių čiabuvių vaisingumo apeigų šokių ritmus, bet ir ryte bundančių džiunglių alsavimą. Be to, albumas labai vokalinis (įdainavo mums mažai ką sakantys Jorge Gonzales, Armelle Pioline, Washingtone Miranda vardai), todėl nesunkiai gali tapti vertybe ir world muzikos gerbėjams. Berlynas jau seniai pamilo šį skambesį.
Vis tik prie širdies limpa nuoširdūs (čekaout pavadinimą) ir ne tokie „čigoniški“ gabalai. Mano galva taip varytų Fernando Corona (on-že Murcof), jei būtų gimęs prie Amazonės krantų.
Pier Bucci „Iskrenne“
Albumą Pier Bucci leidžia balandžio 19 dieną nuosavoje leidykloje Maruca (taip pavadintoje muziko mamos gerbei).
Atsimenu, kai šitas pjeras buvo pas Loraną laidoj per Opus3. Labai smagus jo buvo angliškas akcentas ir puiki kūryba. Laukiam naujo albumo.
Koks tikslas rašyti apie “mums mažai ką sakančius vardus”, kuriuos “vis tiek pamiršite” … ?
slapta viltis, kad gal būt kas nors prisimins
bent jau dėl užsispyrimo