Debiutinis Perc albumas Wicker & Steel buvo liaupsinamas tiek kritikų, tiek techno muzikos gerbėjų. Vasario 17 dieną londonietis Ali Wells a.k.a. Perc (Marius jį jau spėjo pakalbint) žada nudžiuginti vėl.
The Power & The Glory. Taip vadinasi antras techno mašinisto albumas. O tai ir vėl labai britiška (pamenat, Prodigy dar 1997-ais klausinėjo shall we import lard or steel?).
Turinio prasme jis panašus į pirmą ilgagrojį. Nors Wicker & Steel man labiau vientisas ir išbaigtas idėjiškai. Naujovė naujame darbe ta, kad Ali Wells bando pridėti melodijų. Bet neturint muzikinio išsilavinimo jam tai gaunasi gan nerangiai ir net komiškai.
Dar skelbiama, kad albumas yra politizuotas. Bet nesigaudantiems britiškoje politikoje (kaip man) sunku bus atspėti, kas tokie yra David ir George. Visa kita – kaip ir pirmame albume: žostkas kalimas.
O tai muzikos padangėje jokia naujiena. Juk toks ir panašus industrial/rhythmic noise jau nuo seno gaminamas kad ir Ant-Zen leidykloje (rekomenduoju patikrinti projektus Converter, Asche, Synapscape, Imminent Starvation, Hypnoskull…). Tiems, kas nesupranta apie ką čia – iliustracija:
Be to, taip groja ne vienas Perc. Panašiai „jabašynti“ ir „chujarinti“ moka Tommy Four Seven, Xhin, Sigha ir kiti. Tik nevisiems vienodai gerai gaunasi. O recepto, kaip tai padaryti tinkamai, nėra. Turi tiesiog jausti. O atidus klausytojas, kokiais ir esame su jumis, juk visuomet atskirs auksą nuo purvo.
Tačiau labiausiai akcentuoti norėjau kitą dalyką. Pastaraisiais metais pastebiu „albumų sunkėjimo“ tendenciją. Lygiagrečiai su ja žygiuoja kitas trendas: tiek klausytojai, tiek kritikai vis palankiau vertina tokius leidinius. Pavyzdžių – masė. Prisiminkime šaunų jį pernykštį Shifted darbą Under a Single Banner. Arba jau senokai linksniuojamus Sandwell District. Ar „madingąjį“ Vatican Shadow. Ar net tuos pačius Demdike Stare.
O juk šitiems veikėjams kojos dygsta iš power electronics scenos. Pasiklausykite įdėmiai (kad ir albumą atidarančio treko Rotting Sound) ir suprasite, kad tokius „triukus“ kiti britai ir ne tik (pvz. The Grey Wolves, Con-Dom, Genocide Organ, Brighter Death Now…) darė jau seniai.
Šičia įžvelgiu paraleles tarp elektronikos ir gitarinės muzikos, kurioje pastaruoju metu taip pat vyksta negrįžtamas „asimiliacijos“ ir „undergroundėjimo“ procesas (neseniai pasakojau, kaip hipsteriai ateina pas metalą). Dėl to man (kaip pasakė tūlas Kaušpėdas) baisiai džiugu!
Pasinaudodamas proga norėčiau pabūti ir Nagliu Šulija. Todėl oficialiai skelbiu Suru.lt prognozę™: jau visai greitai (dar iki 2020) gims industrial/power electronics/rhythmical noise leidinys, kuris kritikų bus pripažintas geriausiu metų albumu.
Pamatysit.
