Šį sekmadienį vyko ne tik +++ pagirios, seimo rinkimai, bet ir penktoji fotokonferencija Snap. Apie tūkstantį profesionalių (ir ne tik) fotografijos aistruolių būrėsi į Siemens Areną, kurioje visą dieną vyko šis renginys.
Nekenčiu pokalbių apie fotografiją. Mano nuomone tai toks sudėtingas menas, kad apibūdinti jį žodžiais yra pernelyg sunku ir beprasmiška. Juolabiau, kad jis taip lengvai vartojamas – nuotraukas gali turėti visur. O ir šiaip, turbūt gyvenime nesu girdėjęs normalios diskusijos apie fotografijos meną, kuri nesibaigtų technikos aptarimu. O objektyvų dydžių lyginimai man prilygsta klynų ilgių matavimui. Taip, aš neturiu jokio fotografinio išsilavinimo, nesu baigęs jokių kursų, gyvenime esu bendravęs tik su neprofesionaliais, fotografais apsimetančiais, draugais ar profesionalesniais apydraugiais ir mano juostinė patirtis yra tik mano neprofesionalios akies skonio suvokimo rezultatas.
Tačiau mano gyvenime brutali eksperimentika man yra didžiausia ekspresija.
Todėl buvau labai suinteresuotas išgirsti šiųmetinės Snap konferencijos paskaitas, kuriose apie judesį fotografijoje kalbėjo žmonės, virinantys pinigą iš gyvenimo (siurealistinio ir ne tik) vaizdinio dokumentavimo. Dėl pradžioje minėtų priežasčių man pirmąją renginio dalį teko praleisti, todėl iškart pradėjau nuo Marlos Singer paskaitos apie paruošiamuosius eskizus bei stiliaus paiešką (teatleidžia man prieš ją kalbėję lektoriai). Prieš metus tapusi mano fotografijos favorite, Rūta Jankauskaitė parodė, kad darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. Jaunoji fotografė kalbėdama šiek tiek jaudinosi, nors jos pasakojimas nebuvo nuobodus. Marla demonstravo kaip ji sugalvoja savo eksprementinių nuotraukų režisūrą, kaip pradeda galvoti apie kadrą, jo vystymą bei įgyvendinimą. Išradinga.
Po jos sekęs vilnietis Dominykas Bliznikas iš kompanijos Twodicks (vienas iš dviejų pimpalų, kaip pats išvertė) papasakojo apie savo išgarsėjimo istoriją. Jei jų nežinot, tai tas pimpališkumas jau užduoda punk-urban gyvenimo būdą, todėl jų nuotraukos paremtos anarchija, provokacija, įžulumu ir kitokiu grožiu. Kalbėjo nenuosekliai, tik pradėjęs jaudinosi taip, jog viešai retsykiais susikeikdavo ar sakiniai tapdavo nelogiški. Tačiau kadangi nestokoja savikritos (daugelį savo nuotraukų vadino nesąmonėmis), visas jo jaudulys įgavo labai simpatišką kalbos šaržą, todėl klausyti neprailgo. Iškritikavo pagrindinę konferencijos ikoną – fotoaparatą Fujifilm XPro-1 (jo nuomone filmavimui jis netinka, nes yra per lengvas) ir užleido sceną Visvaldui Morkevičiui. Visvaldo darbų anksčiau neteko matyt, nes manęs klasikinė mados fotografija nejaudina. Tačiau, tiek savo darbų istorija, tiek savo pozicija scenoje – parodė, jog jis – rimtas bičas. Kalbėjo lakoniškai, logiškai, susistemintai. Atskleidė dalį savo biografijos, nurodė neblogų patarimų pradedantiesiems fotografams, padejavo kaip sunku tūsintis beieškant kontaktų darbui ir koks mados pasaulis yra atšiaurus. Nors jo kalba nebuvo tokia nuotaikinga kaip Dominyko, Visvaldas papirko mane nuoseklumu bei sudarytu atsakingo menininko įvaizdžiu. Samdyčiau.
Po trumpos pertraukos (kadangi renginį rėmė visas būrys foto prekių parduotuvių, galėjai nusižiūrėti sau svajonių objektyvą arba laimėti kokį štatyvą bemesdamas šansą į laimės urną) renginį uždaryti atėjęs ciklopas Tomas Kauneckas ir toliau šnekėjo apie judesį. Vieno kiečiausių Lietuvos fotografų klausyti buvo paprasta, įdomu, tik truputį erzino, kad jis apie savo kietumą jau seniai žino. Na, bet žiupsnelis arogancijos dar niekam nepakenkė. Tomas vertino workshop’ų metu vykusių užduočių (krepšinio dokumentavimas, šokėjos spalvinimas ir kt. – visur judesio akcentavimas) savo nuožiūra išrinktas kelias nuotraukas, viešai aiškino klaidas bei teikė prizus geriausiems. Ši dalis man labiausiai patiko.
Panašu, kad šiais metais antrojo Snap‘o nebus (pastaraisiais metais jie blykstes kraudavo po du kartus), todėl labai lauksiu sekančio fotografų sąskrydžio, į kurį atsinešiu visą įmanomą fototechniką ir beretę, kuri papuoš renginį ir sudarys solidumo įspūdį (buvo ir tokių!).
Konferencijoje Snap nekoncertavo.
ne objektyvių bet objektyvų, bet siaip geras reportazas.