Vakar pasirodė debiutinis Pearson Sound albumas negudriai užvadintas Pearson Sound.
Pirmas dalykas, kurį puoliau daryt vos įdėjus kompaktą į CD grotuvo stalčiuką ir pasigirdus pirmiems Asphalt Sparkle garsams, tai… skubėjau tikrinti laidus.
Pirmiausia – sujungimus prie kolonėlių, vėliau – prie stiprintuvo. Dar vėliau jungiamuosius stiprintuvo ir grotuvo laidus. Su jais, lygtai, viskas gerai. Užsidedu ausines – jose tas pats „defektas“. Lyg stereo efektas būtų su trikdžiais. Iki dešinės puses signalas „nenueina“.
Tad, nors kompaktą klausau nuo sausio, smalsu buvo įsitikinti, ar tai ne promo leidinio triukas. Pasirodo – originalas skamba analogiškai (visą albumą galima paklausyt čia).
David Kennedy prodiusuoja muziką jau 10 metų. Karjeros pradžioj kaip Ramadanman, vėliau – kaip Pearson Sound. Taip pat jis yra vienas iš leiblo Hessle Audio įkūrėjų.
Nepaisant keliasdešimties singlų bagažo užantyje – šis albumas jo gyvenime pirmas. Ir skambas jis… neįprastai.
Visus 9 albume esančiu buterbrodus Kennedy gamina pagal tą patį receptą: ant riebaus boso sluoksnio užtepdamas įvairaus dažnio ir tempo perkusijas. Rezultatas svyruoja diapazone tarp Autechre eksperimentų (pvz. paskutinis gabalas Rubber Tree), Actress abstrakčių dubstep/techno keistenybių iki pat man nesuprantamų Lone avangardų.
Sunkiai įsivaizduoju, kur ši muzika turėtų skambėti. Tad bandau taikyti dedukcijos metodą:
1. šokti klube (bet jau man) ši muzika netinkama, ji pernelyg laužyta (ir ritmas neišraiškingas, ir ne 120 bpm…);
2. sėdėt ir klausyt – pernelyg primityvi (bosų ir perkusijų rinkinys), kad būtų įdomu gilintis;
3. fonas skaityti – per daug blaškantis.
Todėl vienintelis man žinomas būdas jos pritaikymui – aparatūros testavimui, t.y muzikos salonuose (vietoj tradicija tapusių Yello įrašų). Arba kitas pavyzdys: jūsų kaimynas iš apačios ruošiasi artėjančiam šansono festivaliui? Jums pakaks padidinti decibelų kiekį ir jo lubos drebės.
Taip pat šį albumą turėtų pamėgti vaikinukai iš garažų.
