Publikuojame pirmąją jūsų sukurtą pasaką, suklijuotą iš 67 jūsų atsiųstų gabalėlių.
Darganotą lapkričio pirmadienį, kai doras miško gyventojas jau buvo baigęs žiemos atsargų kaupimo maratoną ir ramiai sau klausė genio morzės abėcėle iškalentas pasakas, miško tankmėje sužibėjo dvi akys. Vilkas, juodo latekso kostiumu, rankas susidėjęs ant klubų, traukdamas mėtinės cigaretės dūmą įsistebeilijo į Lapę.
– Ką manai, Kūmute, – išpūtė dūmus Vilkas – gal kada, sakau, pabandykime su Lokiu? Manau, jis mielai sutiktų.
– Šiandien skaičiau, kad Oksanai Pikul išlindo balti stringai.
– Man tai kas, aš valgyt noriu! – piktai suriko Vilkas ir griebė Lapę už gerklės.
Tada Vilkas išsitraukė didelį vėzdą ir užtvojo Lapei. Tačiau Vilkui ir Lapei kelią pastojo Lokys, visą gyvenimą niekinęs ir atvirai tyčiojęsis iš vegetarizmo šalininkų bei jų per amžių amžius skelbtų idėjų. O Lokys, kaip žinia, pardavinėjo vogtas automagnetolas ir kartais kanapėlę.
– Eina naxui kaip gera! – suklykė Laputė.
– Kuo toliau, tuo geriau, – pritarė Lokys.
–Achujubiliatiškiausias tu!, – džiaugėsi Bybiagalvis.
Blet ir vėl Vilkas visas pachmelnas. Tiek morališkai, tiek fiziškai. Žiauriai sunku. Kiek kartu buvo prisižadėjęs daugiau taip nedaryt, nežalot organizmo, bet viskas per tas Lapes ir Kiškius. Kiškis tai šią akimirka taip pat boba ir ne todėl, kad skamba taip kaip „kišti“. Gėdos jausmas kamuoja Vilką, graužia iš vidaus, blet rūkyti mesiu sako jis. Be to babkių nėra, čia vis per tas Meškas, nėra babkių, nėra bobų ir biški liūdna, kad ir noro nėra. Urzgia alkanas Vilkas, urzgia visais rusiškais keiksmais, na ir px… poryt praeis. Ir tuomet jam pradėjo slinkti gaurai. Parūkė marytės ir nusprendė, kad jau laikas būtų malkų prikirsti žiemai. Tad šoko į eketę ir tris kartus sušukęs „Tegyvuoja komunizmas!“, metė kirvį tiesiai L.Brežnevo paveikslo kryptimi. Išlipęs iš duobės bėgo namo, nes spaudė pūslę stipriai.
– Lokys – pedofilas, – pasakė Kiškis ir iškart pasigailėjo. Kur buvęs, kur nebuvęs išlindo iš krūmų Kiškelis, visas toks apipešiotas ir patrupintas. Iškart po jo išlindo ir Lokys visas toks patenkintas ir apsiseilėjęs.
– Apsipiskit grabais jūs pydarasai, kad aš daugiau su jumis žaisčiau, – pasakė Kiškis ir nustriksėjo kopūstų ieškoti.
– Išgėrus kavos man sutvirtėja, – pamąstė Meška.
Vos nepamiršome paminėti, kad po to įvykio Vilkas permiegojo su Lape ir atsidėkodamas padovanojo jai Aleksandro Sergejevičiaus (Puškino) knygą „Visi žvėrys šlapinasi ant Kiškio“.
Krintantys rudeniški lapai uždengė jau sušalusį lapės kūną. Ir staiga visiems prieš akis kaip iš niekur išdygo Aleksandras Sergejevičius Puškinas. Rūsčiai pagrūmojęs pirštu jis prisikimšo pypkę ir atsisėdęs nostalgiškai nužvelgė horizontą. „Štai kokie čia reikalai“, – pagalvojo jis ir nuvirto be sąmonės. Puškinas buvo gėjus, bet toks kuris prieš nužudydamas priešininką užduodavo tris klausimus apie Madonos muziką. Tuomet A.S. ir Puškinas tyliai šliauždami rudeniniu lapų krūvomis, nutarė nebetęsti kovos dėl vietos lapuočių giraitėje ir pritarė tam kaip Vilkas Lapę baudė. Grakščiai prisėdusi sau uodegą, suklapsėjo blakstienomis Lapė.
– Alus nuo kažko gerai padeda… – susimąstė.
– Alus gerai padeda nuo sveiko proto.. @$#^(!…. – pastalėj suvebleno Kiškis ir suvalgė dar vieną kivį. – Rudens vakaras, lietaus lašai barbena į langą, tačiau tai nepadės man atprasti nuo narkotikų, – mąstė jis toliau ir susisuko lizdą medy.
– Dabar aš žuvėdra, – pagalvojo ir užmigo. Ant mėnulio krašto snaudė.
Visi žvėrys susirinko aplinkui Kiškelį ir iškėlė didžiulę puotą. Pats Aleksandras Sergejevičius grojo armonika, visi šoko ir valgė viens kito mėsą visą naktį. Kitą rytą niekas ir nesitikėjo, kad trečiadieniais bus tokios spūstys pievoje prie kaštono. Ir net atvažiavę miško patruliai barsukai nepatikliai stebėjo bręstančią situaciją. Vilkas išsitraukė saviškį. Kūmutei nuo tokio vaizdo net plaukai abiejuose tarpkojuose pasišiaušė. Tokio pistoleto savo trumpame vištienos pardavėjos gyvenime Rudoji dar nebuvo mačiusi. “Blembbbbbbb” nuskambėjo atidaromų durų skambutis ir įėjo Lokys. Jis buvo visas toks pachmielnas, kad net nesuprato kur randasi. Drėbtelėjo į sofkutę ir užsirūkęs suktinę užniūniavo kažkokią nesąmoningą dainą. Puškinas pasipiktinęs jo kultūros stoka iš vertako spyrė jam į tarpuakį. Lokys bemat atsijungė ir išriedėjusi suktinė uždegė visą mišką. Puškinas neištvėręs susiklosčiusios situacijos bandė nusiskandinti upelyje, bet nespėjo. Jį prigavo atsigavęs Lokys ir tada jie visi nusprendė, kad šitie šašlykai tikrai nieko verti, nes skoniu priminė labiau saliami. Turintis tiek įžūlumo niekas negali likti nenubaustas! Tada visiems stebint reikalo ėmėsi Vilkas. Jis mestelėjo Kiškį. A.S. Puškinas vilkui:
– Ar nebūsi, tamstele, apsirikęs tokį Kiškį vienu kąsniu prarijęs?
Aleksandrui Sergejevičiui bečiulpiant iš raudono popierėlio išimtą kolinį saldainį, akyse švystelejo Oksanos papai. Kilo noras rašyti. Laputės vardas buvo Luna. Lokys ir liko Lokiu. Jis užmušė Vilką, Lapę ir Kiškį. Puškiną išprievartavo. Du kartus. A.S.Puškinas nepatikėjo sako akimis. Vilkas nusiskuto ūsus, parymojo ir trenkė buteliu Antanui Vladimiričiui Puškinui per galvą. Tuomet iš krūmų, sutaršytais ir neaiškia konsistencija išteptais plaukais bei sarafanu, išlindo Raudonkepuraitė. Ir liūdnu bei mįslingu balsu, stipriu latvišku akcentu tarė:
– Taip šilta, gera. Bėgu per saulės užlietą pievą… Koja, akmuo, skausmas, žemė artėja, šlaitas, žemė, skausmas, dangus, žemė, vėl dangus..
Blogas sapnas lapę išbudino, ji nerimastingai pasimuistė ir bandė pasiverst ant kito šono. Bet kažkas buvo ne taip. Visą kūną skaudėjo, o galva, atrodė, perskelta per pakaušį. Jausmas toks, kai pernai metais ją ūkininko sūnus Aleksandras, bėgančią iš vištidės, su kombainu partrenkė.. „Vakar.. Kas buvo vakar?“ pagalvojo lapė, bet galvą pradėjo skaudėti dar labiau. Atrodė lyg smegenys peršautos. Na ką gi, reikia keltis.
Visi žinojo, Kiškis, Lapė ir netgi Kiškis žinojo, kad Lokys buvo didelis Puškino poezijos gerbėjas. Bet načiort miškui Puškino?, – pagalvojo kartą Vilkas su Lape. Tačiau bręstančios idėjos niekam nesakė. Susikaustė visi išskyrus Laputę. Kodėl? Nes ji buvo apšaudyta gilėm ir kol kas dar nelabai ką suprato. Tada vilkas kišo dar sykį.
– Ryžaja! Už visas tavo nuodėmes bausiu kiekvieną dieną iki Naujųjų!
– Atšok, Sieryj, aš su Lokiu draugauju!
– Tas Kasalapyj tik savo leteną moka čiulpti. Jis tave išnaudoja.
O Lokys ištaškė savo smegenis į girių tėvą ąžuolą. Gavosi gera instaliacija, kurią iškart nupirko Luvro muziejus. Lokiui sumokėjo 100Lt ir padovanojo dirbtinį galvos kiaušą, į kurį bemat prišiko Kiškis kol Lokys plovėsi sau smegenis.
– Negi Lokys vis dar gyvas? – paklausė Zosė dėdės Stepo.
Apsipūtęs Kiškis dažnai įsivaizduodavo nuogą Lokį. O tuo tarpu Ivanas Carėvičius, eidamas pisti Vasilisos Prikrasnajos, sutiko seną pyderą vilką.
– Ar tamsta axujelinai? Nesavais rajonas vaikščiot!
Na, vilkas būdamas supistai malonaus būdo, pasiūlė 0,5. Carėvičius, turėdamas lenkiškai-žydiško kraujo, be abejo sutiko. Taip, jie vienas kitą naxui pasiuntę, sutarė, kad reikia abiejų pyktį išlieti. Ir ne tik pyktį. Planas buvo nusipirkti pas Lokį porą vamzdžių ir eiti pašaudyt į Kiškį. Tada eiti pas Puškiną (klyčka Tarzanas) virvių, bdsm setų ir kito gėrio prisipirkti. Baus, baus, oi baus Lapę. Po nesėkmingo pokalbio su A.S.Puškinu Vilkas, Kiškis, Lokys ir Lapė pratęsė žaidimą kortom. Staiga Vilkas pakilo ir tarė:
– O tai nepaprasta Laputė buvo – visą mišką aptarnaudavo!
Atsistojo Laputė rakutėmis, o Vilkas, Kiškis ir Lokys kad ims paeiliui BAUSTI BAUSTI BAUSTI! „Už vilką, visi už vieną“, maurojo Lokys. Kiškis bailiai akimis matavo kitų A.S. Puškinus. Vilkas nieko nesakė, o čia staiga priėjo Bebenčiukas ir pasiūlė visiems užrūkyt. O Lapė, keliaudama per girių tankumynus staiga kažką išgirdo. Kažkas po egle tik trekšt, brakšt, tryst, pyrst, švyst, keberiokšt!! Išsigando Lapė, bet kur tau, moteriškas smalsumas viską nugali… sėlina.. visi krebždesiai vis garsyn ir garsyn, kuo jinai artyn vis baisyn, baisyn… Jau eglišakiai pasiekiami letenėle, ir ji ŽIŪŪŪ- ogi A.S Puškinas! Na ir ką, ateina tada Laputė pas gerb. A.S.Puškiną pagalbos prašytis. Sėdi gerb. A.S.P., doroja silkę svogūnėliu užkąsdamas prie biurokratinio stalo.
– Ne. Trūksta parašiuko čia ir čia. Kai bus parašiukai, galbūt bus galimą kažką galvoti.
– Ttu gaal, galvok, ką mąstai, durneli, – atsainiai numetė Lapė.
– Muahahahaha, – jis kosmiškai nusikvatojo. Visgi Vilkas Lapę nubausti norėjo stipriai. Tai, kad jai maža nepasirodytų, nusprendė kaukti jai prie olos kiekvieną jos PMS dieną. Nors Vilkas buvo imlus mokslams ir literatūrai, bet negalėjo pakęsti Puškino poezijos marazmų. Bet, pavyzdžiui, Lokys visada mėgo riebią žvėrieną, o dabar staiga gydytojai jam liepė jos atsisakyti. Mol, per didelis cholesterino kiekis kraujyje. Ir tada Lokys pradėjo daužyti Lapę, nusirengęs iki pusės.
– Aš neėmiau tavo sidabrinių tablečių, – išsigandusi pasakė Laputaitė.
– Jei A.S.Puškinas panorėtų, – tarė Lokys, betarpiškai mikčiodamas kažkokią niekam nepažįstamą dainelę, – tuoj pat suėstų.
– Gerai, – tarė Kiškis – padarysiu bet ką, kad tik tavo ponas Puškinas manęs nesuvalgytų.
O juk ir Vilkas Puškino bijojo, todėl kasdieną iš ryto gerdavo degtinę prieš valydamasis dantis su Kiškio uodegėle. Tiesą sakant Puškino jis taip bijojo, kad gyvenime niekada neatsikąstų nė gabalėlio kiškienos. Lokys, iškėlęs virš galvos šviesos kardą, pavargęs garsiai alsavo. Su kiekviena delsimo sekunde ugnelė jo akyse geso. Tai suteikė Kiškiui drąsos. Leisgyvis jis laikė užspaudęs kraujuojantį kairįjį petį.
– Kiški… – pagaliau prakošė Lokys, tiesdamas savo aukai ranką, – Kiški, aš esu tavo tėvas!
Kokia bebūtų visų aukščiau išvardytų įvykių pasekmė, rezultatas vis viena liko toks pat, kaip ir anksčiau – Vilkas tebevartė savo koldūniškus veizolus, o Lokys, neapsikentęs tokio vaizdo, nuėjo ieškoti pagalio išvietei maišyti.
– Pabaiga –
