10-oji jubiliejinė ir paskutinė jūsų sukurta pasaka.
Gyveno kartą Rokis, ir dažnai agrastus prie alaus kartu su Obiu-Wan Kenobiu ėsdavo. Ir po to atėjo ta diena kai pabodo jiems tas pats kas dieną vartoti. Ir atsinešė Rokis tada marinuotų burokėlių. Užėdė abu ir nustėro: „KOKS SKONIS!!! NESVEIKAS!!!“.
– Geras šūdas, Roki, nesitikėjau.
– Obi, aš mėšlo nestumdau.
– Kūrmi kūrmi, nebejaučiu snukio!
– Burokėliai, Obi, BUROKĖLIAI, čia tau ne kokios agurkų ašaros.
Užkibo. Obis-Wanas niekada nebuvo matęs marinuotų burokėlių, juolab ir actas, kurį naudojo Rokis buvo ne bet koks – rūgštingas ir keičiantis spalvas. Rokis žinojo, kad šitokia žemiška egzotika bus geras biznis galaktikos stočių koridoriuose. Be to ir Obis-Wanas apramintas pagalių į ratus nebekaišios.
Ir tada Rokis apsisprendė, kad metas sukonstruoti fejerverką ir pasitikti naujuosius atvirame kosmose, prisotino angliarūgšte švelniai gelsvą bizaliuką, ir su daina ėmė konstruoti fejerverką. Kur buvus kur nebuvus prišoko Staigaus dalelių išsisklaidymo inspekcija ir įrėmusi siurblį į sprandą nuvedė jį į tardymo laukus, kur Rokis neatlaikęs spaudimo, viską jiems išpasakojo ir taip jie gavo parų. Tais ilgais ir tamsiais rudens vakarais, kai žemė jau įšala ir kvepia tuoj iškrisiančiu sniegu, sėdėdamas prie pieno taurės, Rokis užuodė mandarinų kvapą. Ir velniai rautų, jie kvepėjo namais! Rokis išgėrė savo pieną vienu mauku, atsistojo ir rūškanu žvilgsniu nužvelgė Obį. Obiui Wan Kenobiui pasilenkus, Rokiui kilo, jo manymu, ideali idėja nustebint jį savo „lightsaber’iu“. Deja šis sumanymas Kenobiui, kaip paaiškėjo vėliau, nesuteikė tiek daug teigiamų emocijų kaip Rokiui.
Visas šitas sumaltas šūdų mėšlainis dvokė nuo pat pradžių. Reikėjo staigiai keisti planą. Obis-wan Kenobis ėjo vokalo pamokų pas tokį negrą Cezaria Evora, ir taip saldžiai traukė vergų dainas, kad Rokis nusprendė prisiekti jam amžina vyriška ištikimybe ir organizuoti sukilimą vergų. Obis (taip meiliai jį vadino Rokis) sutiko su šia mintim ir galingomis balso stygomis ėmė siųsti sukilimo ugnį kurstančią vibraciją. Ir visi kaip šunys ėmė kaukti ir draskė jungo apkaustus. Ta jėga juos išlaisvino ir atsiplėšę nuo laukų jie pasklido po kosmosą.
Netikėtai linksmieji keliautojai sutiko power reindžerius, tuos mistinius kosmoso pederastus apsirengusius visų vaivorykštės spalvų kombinezonais. Rokis atrodė laimingas, tačiau Obiui Wan Kenobiui kilo nerimas dėl savo garbės ir orumo, todėl pasiuntė tik Rokį atstovauti žemę tarpgalaktiniame svingerių vakarėlyje, kuris pasibaigė gang ban’u (taip, be g), šio vakarėlio pamiršt Rokiui nepadėjo net psichologai.
Taip ilgai keliaujant šaltose kosmoso prerijose Rokiui pasidarė liūdna ir jis užsinorėjo meilės. Paruošęs romantinę vakarienę tikėjosi atgauti Wan Kenobio pasitikėjimą. Virtuvėje Rokis eilinį kartą susigrūmęs su marinuotų burokėlių stiklainiu,vėl neatsuko dangtelio. Marinuoti burokeliai tėškėsi į ką tik nudažytas mėlynas grindis ir nudažė burokėliškai violetine spalva. Obis – Wan Kenobis sustojo. Pamatęs pasimetusį Rokio veidą nejučia pradėjo juoktis. Juokas pamažu virto ir į arklišką žvengą, isterijos priepuolį bei nervinį šlapinimąsį, kas dažnai nutikdavo Rokiui vaikystėje.
– Roki, kodel tu sukiesi kosmose?
– Nes mano subinė – auksiiiinėėėėė. Metalinė žodžiu. Reaguoja į aplink besisukančių planetų magnetinius laukus, dėl to sukasi greičiau nei perpetuum mobile.
Rokis stovėjo prieš veidrodį ir bučiavo savo bicepsus. Pilvo presas patenkintas murmėjo, virškindamas ką tik surytą marinuotų burokėlių pakuotę. „Aš fainas“ – pagalvojo Rokis ir nusiraugėjo. Tada Obi-Wanas tarė:
– Kad daugiau nematyčiau, Roki, pyzdinančio R2D2 detalių!
– Ką yyyra??, – springdamas rėkė Rokis, taškydamasis kumščiais į kairę ir į dešinę. Kraujo purslai kybojo ore, nenorėdami kristi ant žemės. Kraujo purslai lipindami Rokiui akis, negailestingai nesustodami pildė aplinką.
Atrodo, kad šliopkės, alaus pūslikė ir laiptai viską išspręstų, bet Rokis nesuprato kur pakliuvęs, skani ledų porcija nebepadės. Kioskai Bimbikorų spiečiuje irgi nesimėto. Paspyręs ežį nuo kelmo prisėdo ir pradėjo atlikinėti sloiniko atidarymo ritualą.
– Jobana gariūnų chaltūrkė, vėl blet su tuo atlupamu dangteliu įkišo.
Bet galų galiausiai, su spec. efektais kur per holivudus būna (papai ir sprogimai) jis atidarė burokėlių stiklainį.
– O mano neišsipildęs džiaugsme! Tu atsidarei šią naktį tik dėl manęs!
Efektas prasidėjo. Surijęs burokėlius laukė pakilimo. 3. 2. 1. Panemune, we have a lift off. Bezdalų ir šūdų purslai taškėsi į visas puses. Jis vis kilo ir tolo į toposferą, jonosferą… Aaaa… Tyla… Kosmosas… Skraido Rokis tyloje po kosmosą. Bet staiga, kur buvus, kur nebuvus, TKS stotis išdygo iš kosmoso platumų.
– Ooo, kakučiai!!!, – klyktelėjo Rokis, išvydęs ten besivalkiojančius jaunuolius. Jaunuoliai, paraginti vilnietiškos tarmės prisotinto klykavimo, puolė plėštis nuo savęs juodai blizgančias pūkines striukes, šoko iš Adidasikų ir raumeningomis krūtinėmis šviesdami krito, krito, krito. „Jie visada vieniši“, pagalvojo Rokis, „gyvieji Kauno meteorai“. Išsitepliojęs marinuotais burokėliais, jis atsistojo ant mėnulio krašto ir svajingai bežiūrėdamas į Venerą pradėjo skleisti savo syvus norėdamas prišaukti ką nors, kas palaikytų jam draugiją kosmose. Ir vis dėlto Rokis žinojo, kad marinuoti burokėliai kosmose ilgai neišbus. Tądien, supykęs ant viso pasaulio, Rokis nusprendė nusipjauti sau vidurinį pirštą (nuo abiejų rankų).
– Neblogai! – sušuko pamyžęs.
Bet kelionė tuo nesibaigė ir Obis-Wan Kenobis pasiūlė Rokiui skirst į Amazonių planetą pyzdų pamedžiot. Viskas gal būtų ir gerai, jei ne vienas bet: Rokis tai buvo pyderas ir jam patiko teletabiai.
– Pabaiga –
Nors pasakų grupinis baigėsi, labai tikiuosi, kad atgims šis pseudo dialogas gal kiek konstruktyvesniu pavidalu ateityje. Ačiū visiems rašiusiems fanatams. Ypač p. Rokui. Peace man!
