Pasaka „Kaip Kąstytis Jūratę mergino“

Šeštoji jūsų sukurta pasaka apie meilę jūroje iš 45-ių gabaliukų.

Klaipėda. Jaunasis Kąstytis, berūkydamas “Bond” cigaretę mąstė. Jo veidas, vėjo nugairintas, jau buvo nušalęs. Jo stiklinės akys žvelgė į tolumą. Atsikrenkštė. Spjovė skreplį į Danės upę, sutrypė cigaretę ir tarė:

– Nachui, užpiso į delną varyt. Reikia bobos.

Pasikasęs pakaušį, o po to kiaušius, pradėjo giliai mąstyti, taip giliai, kaip per suvirinimo egzaminą, kurio neišlaikė.

– Hm, – nusišypsojo Kąstis nelabojo šypsena, – juk Klaipėdoje bobų galima rasti „KIWI“ klube!

Taip Kąstytis iš Klaipėdos sumąstė į klubą nueiti. Kąstytis išsilygino marškinius ir paskambino žmogui amfibijai. „KIWI“ – menki juokai, čia reikalingas tvirtas kūnas ir lankstus liežuvis.

– Žmogau amfibija, gal šį vakarą į klubą pašaunam?

– Nežinau Kąstyti, šiandien man žiauriai skauda žiaunas, vėl nafta išsiliejo. Gal varyk su Kapitonu Grantu, mačiau jis šiandien ant bangos.

– O gal pats blet varyk su Kapitonu Grantu?! Šiandien tas prieplauka mane išpist bandė! Vadino mane kažkokia Jūrate, kažką kliedėjo, kad pasikeis, kad aš Jūratė, o jis Kastytis ir, kad mums lemta. Paliubomu nuo to teliko jam jau konkretūs haliūnikai parėję.

Tuo metu atvažiavo 6–tas troleibusas į stotelę. Visi bijojo pavėluoti į troleibusą, todėl pradėjo greitai bėgti link priekinių durų. Kol Kapitonas Grantas su su savo anūkais maiše su skyle ieškojo pinigų bilietui nusipirkti, troleibuso vairuotoja, kurios antakiai buvo suaugę, spėjo per tą laiką išrauti mygtuką ir pakeisti jį plastikiniu kamšteliu. Ji pasakė jiems, kad neturi grąžos ir davė už tai daugiau bilietėlių. Tuo metu Kąstytis plaukė ant Fliperio link savo išsvajotosios Jūratės. Jūratė sėdėdama prieš veidrodį šukavosi savo dviejų metrų ilgio plaukus. Kąstytis nežinojo, kad Jūratė sėdi ant heroino ir kad kiekvieną dieną žmogus amfibija varydavo į taborą ir parplukdydavo jai dozniaką, už kurį po to jis Jūratėlę tvatindavo. Kartais dar pasikviesdavo į kompaniją ir Fliperį su Kapitonu Grantu ir visais jo vaikais bei anūkais. Viengungis Kąstytis nūnai nebuvo idealus vyras: taip ir nebaigė laivininkystės studijų KU, didžiąją laiko dalį praleisdavo žaisdamas su tinklais jūroje, nuolat niūniuodamas YMCA „It’s a Navy“ arba „Palangos jūroj“, ignoravo rinkimus ir niekad nežiūrėjo „Panoramos“. Be viso to, dar vakarais po darbo mėgdavo su draugais Fliperiu ir žmogumi amfibija į „Jūreivių rojų“ užsukti, ten išlenkti vieną kitą bokalą su „paskenduole“ degtinės stopke… Po visko jis įvirsdavo pro namų duris visas trenkiantis šprotais ir pigia degtine, tradiciškai sušukdavo „How much is the fish!“ ir, jei sugebėdavo nusiauti batus neištaškęs visų meškerių ir žeberklų, krisdavo veidu į lovą ir dar net neužmigęs pradėdavo knarkti. Jiems beplaukiant Fliperis prakalbo, o jo rankos pradėjo smirdėt kojomis:

– Aš irgi kažkada merginau Jūratę, graži merga buvo, nežinau ar karšta, ta prasme ar ant jos kiaušiniai virstų valgomais, tačiau, kad dešrelė mušdavo dvyliktą ją pamačius tai sakau nė kiek nemeluodamas.

Ir išniro staiga iš vandens žmogus amfibija klaikiai išgąsdindamas Jūratę, kuri iš tos nuostabos šoko Kąstyčiui į rankas. Kąstytis susijaudinęs apdovanojo ją aistringu bučiniu. Kai čiups Kąstytis už riebios, pripumpusios Jūratės subinės! Jūratė tuomet sudavė Kąstyčiui antausį. Iš džiaugsmo šoktelėjo Kąstytis į orą, ir pasikabino su viena ranka už šniūro, kurį Jūratė buvo ištempus savo apatiniui trikotažui džiaut. Deja, šniūras neatlaikė, ir vargšelis su visais apatiniais, drybtelėjo tiesiai į purvyną.

– Miau, – atsakė Jūratė, atsisėdo ant kelmelio ir pravirko, – tu manęs niekad nesupratai.

Kąstytis pasikasė plaukuotą savo krūtinę, priėjo prie Jūratės ir paėmęs už rankos vedėsi savo valties link. Jiems kelią pastojęs žmogus amfibija kalė Kąstyčiui į klyną ir persimetęs Jūratę per petį nusinešė nežinoma kryptimi, Fliperis su Kapitonu Grantu, jo vaikais ir anūkais pasamdė Fliperį, kad tas surastų Jūratę ir grąžintų raudančiam Kąstyčiui, kuriam iš sielvarto ėmė slinkti krūtinės plaukai. Kastytis nusprendė senamadiški merginimo būdai nebetinkami XXI amžiuje, moterys šiais laikais laisvos ir nepriklausomos. Pagalvojo Kastytis, kad reikia Jūratei nusiųsti erotinę MMS žinutę. Jūratė buvo užsispyrus, ji nenorėjo taip greitai pasiduoti Kąstyčio merginimams. Toji buvo ne iš kelmo spirta: talija josios kaip dailidės nulipdyta, plaukai banguoti kaip jūra (ir spalvos tokios pat), veidas lyg kelių šimtmečių pūtusių vejų nugludintas, lygus, švelnus, o akių žalumas buvo ryškesnis nei pavasarį sužaliavusių sodų. Negalėjo taip lengvai pasiduoti Jūratė. Jau nebegalima atsiduoti taip greitai pirmajam sutiktam Kastyčiui, kaip jaunystės laikais.

Vienas iš Kapitono Granto anūkų iššoko iš pirmo aukšto ir gražiai nusileido šalia Jūratės kojų. Jūratė supratusi kas įvyko, greitai išsitraukė iš rankinuko geltonos, panašios į apsisioto sniegą, spalvos obuolį, patrynė į palaidinę ir šešiais dideliais kąsniais suvalgė jį. Kąstytis tuo metu nupjovė nusileidusio anūko dešinios kojos pirštus, išskaptavo mėsą ir padarė tuščiavidurius pirštus, iš odos ir nagų, kuriuos vėliau vos sugebėjo užmauti ant žmogaus amfibijos rankų pirštų. Kapitonas ir Fliperis visą laiką sėdėjo ant netoliese esančio suoliuko; papsėdami savo pypkės tyliai dalinosi mintimis apie M. Pavic „Chazarų žodyną“. Kąstytis supratęs, kad nieko čia nebus atidarė savo vardu cigarečių liniją ir ilgainiui pasidarė gražaus pinigo. Tačiau labai greitai per pokerį prapiso visas akcijas Fliperiui. Tai buvo žiauru: jokio pašaro, jokios muzikos. Kąstytis ėmė manyti, kad niekada nebepasieks Fliperio pilies, niekada nebesutiks Granto. Jam beliko susitaikyti su švelniai tariant bjauria padėtimi ir eiti miegot. Vėl. Kaip netikėta.

– Tavo plaukai, kaip šienas, o oda lyg agurotis…

– …Eheeei, chebryte, gal baikit knaisiot mano kišenes nei šieno, nei aguročių nebeturiu!, – šūktelėjo Kąstytis jau šliaužiančiam į šalį Kapitonui Grantui bei jo skruzdžių armiją primenančiai vaikigalių bandai.

Tuo metu žmogus amfibija ilgai vartė Fliperį, nesugalvodamas iš kurios puses prieiti… galų gale nusispjovė ir atsisuko i Jūratę.

Šokinėdamas kibire pilname vyšnių sulčių, Fliperis uždavė klausimą žmogui amfibijai:

– Nemanai, kad žmonių akys per didelės?

– Kai kurių, taip.

– Mhm. O, kas geriau: sieną mūryti ar medžius pjauti?

– Fliperi, žinai ką??

– Ne.

– Už ką balsuosi?

– Nežinau. Jie man visi atrodo vienodai neįgalūs.

Žmogus amfibija pasmaugęs Fliperį grįžo atgal prie Jūratės.

– Aš otvičiaju, su tokiom ponetkėm jis zonoje pražūtų.

Netikėtas Erdagano Etalajaus pasirodymas didžiausią nerimą sukėlė Jūratei, tačiau jai nebuvo ko jaudintis, nes jis daugiau ir nebepasirodė. O Kapitonas Grantas su visais savo vaikais ir anūkais piso Fliperį, kol jis mojavo savo gležnom rankytėm. Fliperis atkuto iš savo šizofreninės, paranojinės būsenos ir tęsė.. negailestingai plukdydamas, vis dar be sąmonės esančią, Jūratę už kairiojo papo. Tuo tarpu Jūratė rūkė „Kąstytį“. Tą vakarą žmogus amfibija nevaikiškai supyzdino Fliperį. Jam jau seniai buvo atsibodę, kad mergos pliaže plaukiodavo tik ant jo nugaros, kad jis viečnai skiesdavo samagoną ir kad prisvaigęs pezėdavo nesąmones savo kastrato balsu.

– Turi parūkyti? – paklausė žmogus amfibija palinkęs prie Kapitono.

– Aš pypkę rūkau. Nori per pusę parūkyti?

– Gerai. Burna džiūsta. Labai noriu nusiraminti. Tai kas ką tik įvyko mane labai išderino. Visiškai to nesitikėjau. O, ačiū.

– Tik netrauk stipriai. Liežuvį nusideginsi.

– Aha. Jau nusideginau

Kapitonas Grantas kortomis pralošė Fliperiui visus savo vaikus ir anūkus ir net proanūkius. Norėjo užstatyti ir žmogų amfibiją, bet tas nuplaukė. Fliperis tą rytą atsibudo baisiai gašlus ir labai norėjo su kažkuo šia savo nuotaika pasidalinti. Paskambino Jūratei, sako:

– Ė, mergike, a šampės pisi?

– Filperi, Flipuk… nori papasakosiu?

– Davai sakyk.

– Kartą regėjau kai olialia mergaitės apsimetė laivais ir išplaukė į negyvenamą salą. O kai vienai iš jų pasibaigė pudra, likusios olialia mergaitės savo pudras suvalgė, kad neduotų nukentėjusiajai.

– Ė, Jūra, nesilaužyk. Aš suprantu, kad keistokai atrodau, bet aš atvirai Tau sakau, kad na.. norėčiau,.. supranti.. bent jau lyžtelt Tavo ausytę. Ei, nebėk!

– Aš neturiu ausyčių, pingvindelfi tu!

Kąstytis prabudęs išvydo tik raštelį šalia jo, kampan numestos sukietėjusios nuo neaiškios masės kojinės: „Tu buvai nuostabus. Visada tavo – Fliperis.“ Staiga Kąstytis pradėjo bėgti į pietus. Paskui jį Jūratė. Po to Kapitonas Grantas su visais savo vaikais bei anūkais. Žmogus amfibija ir Fliperis šoko į balą slėptis, nes Kapitono Granto vaikai užsinorėjo, kad Jūratė su Kąstyčiu pagamintų jiems vaflių. Jūratė nebuvo kurva, o ir paleistuvystė nebuvo jos giminės išskirtinis bruožas. Kaimas seniai kalbėjo apie tris upėje paskandintus Granto vaikus ir po dailia šypsena slepiamą zoofiliją.

Taip Kąstytis pradėjo merginti Jūratę. Mergino mergino ir išmergino dulkinimo būdu. Po to atplaukė žmogus amfibija ir juos abu suvalgė. Jie ten abu pilve mylėjosi ir amfibija juos pagimdė po 9 mėnesių. Ir jie gyveno ilgai ir nelaimingai.

– Pabaiga –

Kaip visada kviečiame rašyti sekančią pasaką.