Pangaea – šaudo daugiausiai tuščiais

Pangaja kažkada buvo legendinis, senovinis superkontinentas, o po šiuo pseudonimu taip pat slepiasi Kevin McAuley – viena iš Hessle Audio galvų, kartu su Pearson Sound ir Ben UFO. Jo plačiau nepažįstantiems reiktų paminėti, jog šis veikėjas, kaip ir daugelis kitų per ilgai neužsistovėjo prie beišsekančio dubstepo tvenkinio, tačiau nepasuko ir dub-techno keliu ar nenukrypo ir į garage, bass bei house kokteilio, kurį dabar madingai plaka duetas Disclosure ar panašiai vynioja Jacques Greene, George FitzGerald, lankas.

Naujausias jo darbas – Release. Relyzas pavadinimu relyzas. Paprastumas genialume? Konceptas ne itin aiškus, todėl reikia detaliau panagrinėti, kokių čia bystų į savo dvigubą EP (vieną EP sudaro 4 gabalai) prifarširavo, albumu vadinti jo nepanoręs, Ben UFO (ir mūsų) bičiulis Kevinas.

Game – pirmas gabalas albume (su imperatyvu – do your thing, just make sure you’re ahead of the game), nuteikia apgaulingai optimistiškai, nes iš tikrųjų yra primityvokas ir  suka vieną ir tą pačią eilutę over and over again. Visumoj albume dominuoja masyvūs, tamsūs ir menkai tašyti gabalai. Sunku būtų teigti, jog tai future-thinking stuff.  Būnant leiblo galva, nepakanka tik kūjo ir priekalo, dar reikia geros medžiagos bei minties, kad iš viso to kažkas gautųsi. Pavyzdžiui, Time Bomb ne sprogdina, bet labiau migdo savo monotonija. Tiesa, apie penktą kartą sukant albumą supranti, kad visgi tai – viena geresnių albumo vietų.

Middleman – toks labiausiai šokiams tinkantis šmotas. Kaip lašinio gabalas, bet jau su raumeniu. Tiesa, išplėtotos minties trūksta, antroje dalyje atvanoja kaip senas boksininkas į pirmą treniruotę pavėlavusį naujoką ir tiek žinių.  Guostis galima nebent tuo, kad pasirodo šiokių tokių vokalo užuomazgų.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Pangaea_-_Middleman.mp3] Pangaea „Middleman“

Albumo pažiba – ambientinis High.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Pangaea_-_High.mp3] Pangaea „High“

Tamsus ir smala alsuojantis, virš septynių minučių gabalas – tinkamas naktinio miesto eksplorinimui. Vienoje vietoje galima išgirsti lyg sraigstaparnio sukamų propelerių ūžesį, kurį kartais vis perskrodžia neaiškus, draskytas, čirpiantis vokalas. Čia jau kažkas negirdėta ir neįprasta, būtų įdomu paklausyti daugiau, deja, čia albumas ir baigiasi.

Pažymint tai, jog šis įrašas pilniausias per 6 Pangaea kūrybos metus, per tiek laiko buvo galima susukti kažką įsimintinesnio. Nors pranešime spaude teigiama, kad tai šokiams orientuota muzika, jungianti techno, jungle, hardcore ir house žanrus, sunkokai įsivaizduoju tokią klampią diskoteką. Čia panašiau į Chernobyl Diaries garso takelį, skambantį niūriuose, apleistuose Prypiat daugiabučiuose. Ir ten niekas nešoka.

Neabejoju, kad Pangaea daro tai, ką išmano, bet jeigu jis ir yra žaidimo priekyje, tai pats geriausiai žino, ką čia sumanė. Verdiktas: maišytų stilių  šlapiankė ne kiekvieno ausiai ir ne kiekvienai šokių/žaidimų aikštelei.