Kartais pamąstau, jog reiktų konstruoti laiko mašiną ir keltis 30 metų atgal – dėl tuo metu kuriamos muzikos, gyvenimo būdo ar stiliaus varžos. Tačiau neretai labai džiaugiuosi, kad gyvenu laikais su kai kuriomis asmenybėmis, kurios kuria ir dalinasi savo kūrybiniais vaisiais čia ir dabar. Vienas iš tokių žmonių yra David Lynch, kuris šios savaitės pradžioje pristatė savo naujausią albumą Crazy Clown Time.
Industrijos šamanas, nakties vadovas, siurrealizmo guru, gyvenimo teatro fiksatorius ar tiesiog Crazy Lynch yra asmenybė, sukūrusi savitą skonį apibrėžti vaizdui, garsui, atmosferai ar gyvenimo situacijai. Būdvardis Lynčiškas turėtų būti įtrauktas į visų kalbų žodyną apibrėžti keistoms, mistiškoms, baugioms, dramatiškoms situacijoms ir tai neturi likti tik slengiška kalba.
Muzika, kurią kino maestro pateikia savo filmuose, yra suderinta taip, kad ji įgyja naują prasmę. Turbūt ne vienas įsiminė sceną iš Mulholland Drive, kur Rebekah Del Rio atliko Roy Orbisson Crying dainos versiją ispaniškai. Tai bene dramatiškiausias muzikos pateikimas kine, kokį man yra tekę matyti. Dažniausiai David Lynch greta stovi Angelo Badalamenti, savo ilgamečio partnerio, įgarsinančio jo filmus, šiam dramatiškumui išlaikyti. Tai nėra pirmasis kartas, kada ši ekstravangatiška persona sugalvojo kurti muziką (kaip teigia daugelis muzikinių naujienų portalų) – yra išleidęs įstabiąją plokštelę Ghost Of Love [2007], keletą albumų su tuo pačiu Badalamenti, Jocelyn Montgomery, Marek Zebrowski ar kitais muzikantais. Taigi, Crazy Clown Time tikrai nėra jo pirmasis prisilietimas prie muzikos.
Šio albumo labai laukta Amerikoje, nes jo filmų produkcijoje yra prabėgę keli metai nuo Inland Empire, pastaruoju metu David yra įsijautęs į Transcendecinę meditaciją, atidarė klubą Paryžiuje, o publika su nekantrumu laukia kokio nors Lyčiško produkto, nes visuomenei reikia nuo standartų nukrypusios, tačiau neiškrypusios, kūrybos. Kad ir kaip bandyčiau išsisukti nuo išankstinių nusistatymų, netikiu nei vienu žmogumi, kurie pamatę/sužinoję apie naują David Lynch darbą (nesvarbu ar kino/muzikos/dailės/interjero), nenusipieštų mintyse paveikslo, kaip maždaug turėtų atrodyti to vaisiaus kontūrai. Manau, kad bent jau trumpai būtų galima tai apibrėžti kaip dar vieną keistą, tačiau labai įdomų, darbą.
Tačiau Crazy Clown Time nėra apie keistumą. Mano nuomone, tai pats skaidriausias jo kūrinys, tinkantis platesnei auditorijai, nei dažniausiai. Be abejo, atmosfera ta pati keista ir keistas jos atlikimas, su užmintomis mįslėmis, kaip visada. Tačiau kažko labai specifinio, kaip tarkim Lux Viviens [1998], čia nėra. Kaip teigia pats autorius, šis albumas yra įkvėptas modernaus bliuzo, indie, folk, šokių ir Angelo Badalamenti kūrybos mišinio rezultatas. Jei kartais stebint jo filmus susidaro įspūdis, jog jis tylenis – šiuo albumu galite tai sau paneigti – beveik visos dainos yra vokalios ir visas, iškyrus Pinky‘s Dream, dainuoja keistasis amerikietis. Kaip pats teigia, dar niekada nebuvo įgavęs tokio įkvėpimo dainuoti neapsinešęs nuo narkotikų (vėlgi – nežinau ar tai sarkazmas, ar ne). Jo dainavimą slegia įvairiausi garso moduliatoriai – reverberiai, vokoderiai ir visokie įvairūs trikdžiai, kas aidinčioje, plaukiančioje, kiek baugioje lo-fi / trip atmosferoje sukuria tarsi nedidelį (siurrealų) atstumą tarp skambančios muzikos, jo balso ir klausytojo. Kūrinyje Strange and Unproductive Thinking jis diktuoja pozityvaus mąstymo pagrindus, kas faktiškai net negalėtų būti pavadinta dainavimu. O kai kūrių dainų dainomis irgi negali pavadinti, nes jos pernelyg monotoniškos ir sukurtos autoriaus teorijų išgirdimui. Jei kyla klausimas ar nepankamai jis išanalizuoja tai savo filmuose – atsakau: ne. Nemanau, kad visa aplinka, supanti David Lynch kūrybą, turėtų keistis (aš labai skeptiškai vertinu jo proveržį į neva šokinę muziką su daina Good Day Today). Tegu synth-pop‘as atlieka savo darbą, o jis – savo.
Beveik visus kūrinius lydi solidus bosinės linijos apvalkalas, kuris, kaip įprasta autoriui, yra jungtas prie aidinčios ramios elektrinės bliuzinės gitaros. Jei širdžiai yra priimtini tokios stilistikos kūriniai (ar tiesiog kaip aš esate lengvai įsimylėję David’ą), tuomet Crazy Clown Time patiks labiau nei labai. Iš 14 kūrinių keli yra panašūs, kas vos vos sumenkina albumo vertę, tačiau Lynch’o fanams jie yra tiesiog reikiamo ir tinkamo stiliaus.
Gal kai kam pasirodys, jog yra girdėję ir geresnių lo-fi albumų, tačiau būtent šitaip sutelktų dainų, meistriškai užmaskuotų emocijų ir begalę klausimų keliančių plokštelių yra labai nedaug.
Tai be abejonės yra vienas svarbiausių albumų šiais metais.
So glad you’re gone.
So glad you’re gone.
Free (free) in my house.
Free (free) in my truck.
Free (free) on the street.
Free (free) at last.
Nu tikrai gera shiza.