Nepažįstantys šio jaunuolio galėtų išsigąsti vien pamatę jo nuotraukas. Toks prince of darkness, you know… O pamačius tokias – galima supainiot su kebabu-arabu.
Iš tikrųjų Gytis nėra toks baisus, kaip jį fotoaparatai piešia. Netgi priešingai – jo rankos minkštos ir švelnios. Kaip merginos.
Intakz studijavo (nepatikėsit…) lenkų filologiją. Ten pateko netyčia. Įstojo paskutiniu numeriu. Suprato, kad galės mokytis, nes žinojo lenkų kalbą. Visus 4 metus pašaukimo nepajautė. Bet tikrai nesigaili.
Sostinės (ir ne tik) klubų ir rūsių lankytojai pažins, kad tai tas pats bičas su kėpka, kuris chujačina dramenbeisą. Paradoksas, bet namie Gytis dažniausiai klausosi „anti-elektroninės“ muzikos, daug įvairaus gitarinio skambesio, hip-hop’o, soul’o… D’n’b beveik neklauso (neskaitant pasiruošimų grojimams).
Todėl nenualpkite žemiau išgirdę valandą indie muzikos.
Ir taip atsitiko ne dėl to, kad Hotspur laimėjo prieš Arsenalą. Intakzas tiesiog norėjo išbandyt, ar gali kažkaip paeiliui pagal nuotaiką bei patį skambesį sudėlioti tokią kompiliaciją. Jo reziumė – „tikrai sunkiau nei mixuot dnb ar kokį kitą 4×4 stuffą“.
Tiesą sakant, kai tarėmės, įsivaizdavau, kad tai bus Bloc Party, Franz Ferdinand ir Modest Mouse blokbasterių paradas. Gavosi kiek kitaip. Gyčiui susirinko (mat, jis jos nerinko, muzika pati jį rado) tamsi ir lėta indie slowcore muzika, kuri gimė JAV. Britiškų linksmybių čia nėra, tad ir futbolas nieko dėtas. Nebent hokėjus (liet. ledo ritulys).
Beje, ta sporto šaka taip pat nesvetima Gyčiui. Jis net supranta, kad Olimpinis turnyras yra kur kas prestižiškesnis nei pvz. pasaulio čempas (paradoksalu, nes futbole priešinga situacija). Vaikystėje Intakzas sirgo už Kanadą. Vėliau atrado čekus ir švedus.
Bet gal taip dar įdomiau, kad gavosi liūdnas miksteipas (svarbu tik, kad Lietuvos piliečiai nesižudytų nuo tokios muzikos).
svoj chlopek, nu!
na pewno!
Galima sakyti, jau nebeskolingas dabar man mixteipo. O futbolas visada ir visur, kaip tik derbis su Sp*rs artėja!
nuotraukas naudojate teisetai ?
suderinta su rubrikos herojumi
Патико ир нет лабаи, декуи