Oro!Oro! sugeba skaidyt ledus

Pernai (tiksliau prieš 2 mėnesius) po Atomine Elektrine pasirodymo Vilniuje pasišnekėjom su Peter Andersson. Tas pokalbis privertė mane suabejoti.

Teiravausi, kaip laikosi Roger Karmanik, nes žinojau, kad išsiskyrė su žmona, turi problemų su sveikata, Cold Meat Industry reikalai taip pat nekokie, nes dėl ne visai švarios vado politikos (ir kitokių priežasčių) leiblo vėliavnešiai (Deutsch Nepal, Ordo Rosarius Equilibrio, Rome…) susirado kitus namus savo muzikai. Iš senos gvardijos (neskaičiuojant paties Rodžerio projekto BDN) praktiškai tik vienas Pyteris (su savo raison d’être) tebeliko.

Anderssonas sakė, kad žada leisti dar vieną albumą pas CMI, o vėliau žiūrės. Pasakojo, kad Rodžeris dabar laikosi kur kas geriau nei prieš du metus, kuomet buvo pasiekęs dugną. Taip pat prisipažino/pasiguodė, jog, jo manymu, auksiniai Cold Meat Industry laikai (tai, kas buvo maždaug prieš 10 metų) jau niekada negrįš, leidyklai nebepavyks pasiekti anų aukštumų.

Klausiau jo įspūdžių apie Vilnių. Sakė, kad čia yra trečią kartą ir jam labai patinka. Gimtoje Švedijoje tokio renginio šiais laikais tiesiog nepavyktų suorganizuot. Paprasčiausiai nesusirinktų žmonės. Tiksliau jų susirinktų maždaug dvylika.

Pyteris nebemato ateities muzikos leidime. Bet tai anokia paslaptis ar naujiena. Šiais laikais, kuomet už pusę bilieto į Radiohead koncertą kainos galima įsigyti visą grupės diskografiją kompaktinių diskų pavidalu, visi žino, jog muzikantai gyvena ne iš leidybos, bet iš honorarų už gyvus pasirodymus.

Kaip alternatyvą ponas Anderssonas paminėjo naujas rinkas, konkrečiau – rytus (taip sakydamas jis turėjo omenyje tiek Lietuvą, tiek Rusijos platybes).

Štai šis faktas ir privertė mane susimąstyt. Ar visas šis judėjimas/kryptis (ambient/industrial) turi kažkokią ateitį? Ir apskritai ar jis kada nors bent kažką reiškė? Gal vis tik dalis mano pažįstamų, teigiančių, jog visa ši „muzika“, kuomet net negalėtum atskirti gabalų vienas nuo kito, tėra tiesiog triukšmas, yra teisūs?

Nes juk „vakariečiai gudresni už mus“. Juk visuomet mokėmės iš jų. Iš jų viskas ateidavo. Iš jų perimdavome. Negi jie „pabudo“? Be to, juk Peter Andersson ne koks pienburnis, o pakankamai ilgai sukasi šioje scenoje. Nešnekėtų nesąmonių.

Tas klausimas taip ir liko neatsakytas. O ir pats atsakymų pernelyg nesistengiau surasti. Nes nėra laiko. O ir senolių išmintis byloja, kad laikas – geriausi vaistai.

Ir štai vos prasidėjus 2012-iems metams į mano rankas pakliuvo Oro!Oro! albumas Sąstingis.

Dar gerokai iki tol mėgau Lauryno Jukonio veiklą projekto Girnų Giesmės rėmuose, kur jis tarp muzikinių girnų maldavo tik jam būdingus (tarptautiniu mastu!) miltus. Patiko ir „labiau pagoniško“ projekto – Svaixt – albumas Virsme Versmė. Dar labiau – jungtinis Budrūs darbas Devyniems Rytams Auštant. Tačiau artimiausi mano poreikiams buvo instrumentinio ansamblio Oro!Oro! veikalai.

Pirmasis albumas Ilgesio Rubikonai [2006] tiesiog pribloškė savo atmosfera. Ruduo paprasčiausiai sklido iš garsiakalbių. Girdėjai išskrendančias gerves, po kojomis šlamėjo lapai, užplūsdavo tas malonus rudeniškas liūdesys ir jau galėjai užuosti artėjančius lapkričio šalčius. Tai buvo kerai. Ne mažiau.

Prarastos Žiemos [2007] sukaustė žemę ir sustingdė vandenį. Bet šaltis nelaužė kaulų, neraitė ausų ir neslėgė žemyn. Jis tik apvalė žemę nuo puvėsių, uždarė gamtą savotiškame izoliatoriuje, viską išgrynino ir užfiksavo magišką akimirką. Kristalizavo.

Nuspėjamo metų ciklo, pavasario ir vasaros albumų pavidalais, entuziastai nesulaukė. Ko gero, logiška. Nes daug kartų uždavinėjau sau klausimą – kaip Oro!Oro! galėtų tuos metų laikus (o tiksliau jausmus) perduoti savo naudojamos garsų paletės pagalba? Ne tie atspalviai.

Užtat po užsitęsusios kūrybinės pauzės (būtina paminėti, kad jos metu gimė du Girnų Giesmių ir vienas Budrių albumas) Oro!Oro! netikėtai sugrįžo su … „singlu“. Įskeltas Rytas pasirodė prieš metus. Jis nebuvo blogas. Gal būt labiau išieškotas, rafinuotas. O tai subjektyvi sąvoka – todėl ir patikti turėjo siauresniai publikos daliai (lyginant su pirmais dviem albumais). Atitinkamas buvo ir tiražas.

Sąstingis nuo pat pradžios nustebina savo… šiluma. Taip. Keistas apibūdinimas kalbant apie Oro!Oro!. Ir ne dėl Spanxti vokalistės Ingulos Rinkevičienės dalyvavimo.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/OroOro_-_Be_Laiko.mp3] Oro!Oro! „Be Laiko“

Penki albumo track’ai yra sukonstruoti vadovaujantis ta pačia filosofija. Misteris Jukonis suranda kokią nors skanią kilpą ir paleidžia ją suktis viso gabalo metu (nesvarbu, šešias ar devynias minutes tai betrūktų). Tiesą sakant, tokių kilpų tėra viena. Nes praktiškai visame albume ji yra ta pati, išskyrus antrą gabalą – Be Kvapo. Tiksliau skirtingos tos pačios kilpos variacijos. Bet čia ir yra visas gerumas. Tamsusis kompozitorius skirtingu metu subtiliai išryškina/pabrėžia/akcentuoja skirtingus (kad ir kaip mikroskopiškai besiskiriančius) minėtos kilpos niuansus ir apvelka juos minimalistinėmis melodijomis. Tokiu būdu išlaikoma vienoda albumo atmosfera (nes juk sinusoidė vos atsiplėšia nuo x ašies) ir vientisumas. Ir kompakto grojimo trukmė (jei atmestume prielaidą, kad nesinaudojama repeat all funkcija) labai patogi – tarp 34 ir 35 minučių.

Sąstingyje vyksta tiek mažai ir tuo pačiu tiek daug, jog atrodo, kad nėra apie ką rašyti arba… iš vieno kibiro pripiltum okeaną.
Diską galima padovanoti ir mamai, ir priešui. Mažiausiai, ką apie jį turėtų pasakyti – jog jis yra įdomus.
Esu įsitikinęs, kad tokio originalaus darbo nepasigėdytų nei Thomas Fehlmann, nei Alex Paterson. Nors ir yra iš kitos scenos.

Šis albumas išsklaidė mano abejones. Aš vėl tikiu.