Kiek aukščiau matote viršelį albumo, kurio jau kelias savaites negaliu atsiklausyti. Jis prasideda taip:
Spalio pradžioje pasirodžiusi plokštelė Loon – jau trečias dviejų multiinstrumentalistų (islando Ólafur Arnalds ir vokiečio Nils Frahm) bendras darbas. Ir, mano galva, sėkmingiausias iš visų iki šiol. Bent jau mano skonį jis atitinka labiausiai. Dėl tankios struktūros ir dėl to, kad yra labiau elektroninis nei ankstesnės neo-klasikinės judviejų kolaboracijos.
Abu muzikai stengiasi būti kiek galima paprastesni – jų melodijos nesudėtingos ir, atrodytų, jau daug kartų girdėtos. Tuo pačiu metu kūrinių aranžuotės, nors ir minimalios, yra labai išieškotos ir skoningos.
Tai bene gražiausia ir tyriausia, ką man teko išgirsti šiemet.
Spalio pabaigoje leidykla Erased Tapes Records pasirūpino, kad skaitmenos (kompaktinių diskų) mėgėjai taip pat neliktų nuskriausti. Prie penkių Loon kompozicijų buvo pridėti abiejų ankstesnių plokštelių kūriniai: 3 iš Stare ir 2 iš Life Story Love and Glory.
Stare yra labiau apie ambientą…
… o Life Story Love and Glory – apie pianino grožį.
Albumą drąsiai rekomenduoju tiems, kam geriausias gabalas Orbital albume In Sides [1996] yra The Box. Bei tiems, kam patinka abu Maxai (Richteris ir Cooper’is) ir… Šopenas.
Kad nebūtų per mažai – liepos 28 dieną Óli buvo apsilankęs Nilso Durton studijoje Berlyne, kur muzikantai per vieną vakarą (ir pusę nakties) gyvai sugrojo bei priimprovizavo ir įrašė dar aštuonis kūrinius. Jie pridedami kaip antras Collaborative Works rinkinio kompaktinis diskas, pavadintas Trance Frendz – An evening with Ólafur Arnalds and Nils Frahm.
Pasiklausykite visą žemiau. Ypatingai mane džiugina tai, ką jie išdarinėja penktame numeryje 00:26 (nuo 28 minutės).
