Suru delegacijos refleksijos apie Lenkijos 2014-ųjų OFF Festival sąskambius.
Vaidoto refleksijos
Lenkijoje vykęs OFF Festival man buvo dar neatrasta, bet daug žadanti teritorija. Žinojau tik, kad renginyje pasirodys daug stiprių, įtakingų ir asmeniškai dievinamų muzikinių projektų, tačiau nei festivalio koncepcija, nei vieta, nei publika buvo nežinomi. Bet po trijų naktų Katovicuose visos abejonės buvo išsklaidytos ir atėjo supratimas, kad iš spontaniškos avantiūros festivalis tapo tarsi piligrimine kelione į aktualiausios šių dienų muzikos Meką.
Vos įžengus į OFF Festival teritoriją mus pasitiko didelis tentas su Michael Gira citata, giriančią praeitų metų renginį ir publiką (vietiniai pasakojo, kad pernai Swans, tiesiogine prasme, tiesiog nenorėjo lipti nuo scenos). Tokios detalės nuteikė labai optimistiškai. Pagrindinė festivalio erdvė buvo išdėstyta labai patogiai ir kompaktiškai, suvaikščioti tarp kraštinių scenų tereikdavo vos kelių minučių. Pradžioje šiek tiek erzino atsiskaitymo kuponais sistema ir draudimas išsinešti alkoholį iš prekybos zonų, tačiau vėliau supratom, kad festivalyje, kur svarbiausia muzika, alus nėra toks jaus reikšmingas elementas.
Muzikinę festivalio dalį pradėjome su amerikiečiu Perfume Genius. Vaikino pasirodyme labai subtiliai persipynė ryški Antony and the Johnsons įtaka ir lynčiška romantiška – puikiai tikusi scenos priekyje besiburkavusioms porelėms. Sekantis mūsų sąraše buvo Experimental sceną užpildęs industrial/hip-hop projektas Clipping. Trijulei energijos nestigo, o garsų amplitudė variavo nuo tradicinių beatų iki šaižesnio noise’o. Po trumpos pertraukos atėjo eilė projektui, kuris tapo bene didžiausiu atradimu. Suomių blackeriai Oranssi Pazuzu pasikvietė į kelionę po 70-tųjų psichodelika alsuojančias tamsiąsias kosmoso erdves. Sunkiasvorės grupės kompozicijos prasidėdavo nuo gitarinio drone’o, pereidavo per sunkesnį post-rocką ir pasiekdavo kulminaciją su sielą draskančiu blacku. Ir visą tai nevengiant kraut ir psychedelic rock motyvų, neveltui projektas dar yra vadinamas kraut-death metal pradininkais.
Trečioji festivalio diena turėjo prasidėti ne ką silpniau. Mums sugrįžus iš miesto, didžioji scena pasitiko su aktualiausia paskutinių metų black metal grupe Deafheaven. Kartelė iškelta aukštai, į sceną išdidžiai įžengia grupės lyderis George Clarke ir pradeda šiurkštų taškymą po emocinius ašmenis. Panašu, kad būsiu ne vienintelis pastebėjęs, kad pusė grupės žavesio sklinda iš jos įvaizdžio ir emocionalaus bei charizmatiško lyderio (žinau, kad „tikrvosius“ blackerius tai turėtų labai nervinti). Ne per ilgiausias grupės pasirodymas pasibaigia vienuolikos minučių kompozicija The Pecan Tree, kurios metu ekstazės apimtas Clarke’as pasineria į publikos rankas. Visi lūkesčiai viršyti ir emocijos paėmusios viršų, sunku patikėti, kad prieš kelis metus Deafheaven kaip nežinoma grupė galėjo lankytis Vilniuje.
Vėl pajutus žemę po kojomis keliaujam klausyti kitos tamsiosios muzikos elito atstovės Chelsea Wolfe. Kaip ir Deafheaven, atlikėja daug dėmesio skyrė pasirodymo detalėms ir sceniniam įvaizdžiui. Pasidabinusi balta skraiste ji priminė mistinę deivę, ir, be abejo, emocionalumas… būdamas arti scenos, galėjai pamatyti, kaip kiekvienas akordas, kiekviena eilutė yra išgyventa ir išjausta.
Pailsėjus nuo tamsos, didžiojoje scenoje laukė vieni iš festivalio headlinerių The Jesus and Mary Chain. Kaip pastarųjų fanui, buvo malonu išgirsti legendas gyvai ir pasirodymas techniškai buvo tvarkingas, tačiau po prieš tai buvusių emocinių audrų, škotai atrodė, švelniai tariant, morališkai pavargę. Įpusėjus pasirodymui trumpam užsukau į kitą sceną, kurioje karaliavo spalvingoji queer-rap pažiba Le1f. Čia energija buvo daug galingesnė, liejosi prakaitas ir charizma, o kūnas savaime judėjo pagal žemus beatus.
Paskutinę festivalio dieną nusprendėm pradėti su ekscentriškuoju Andew W.K.. Šis veikėjas nesismulkino ir pasirodymą iškart pradėjo stipria doze testosterono. Užlipęs ant specialiai padarytos pakylos Andrew personažas labiau priminė veikėją iš juodųjų Holivudo komedijų. Tačiau toks neįpareigojantis performansas kaip pradžiai visai suėjo. Vėliau smalsumas nuvedė prie didžiosios scenos, kur Beck aranžuotes atlikinėjo Warszawska Orkiestra Rozrykowa, tačiau pastarieji ilgai dėmesio neišlaikė ir nusprendėm geriau pataupyti jėgas didžiajam festivalio pasirodymui.
Slowdive ant scenos užlipo lygiai be penkiolikos dešimt, vos pasigirdus pirmiesiems akordams, per publika perbėgo stipri emocijų banga, kuri visą laiką sklandė tarp auditorijos ir muzikantų, kažką panašaus buvo galima patirti nebent per 2006 Depeche Mode pasirodymą. Sunku patikėti, kad metų pradžioje tik sklandė gandai apie grupės atsikūrimą ir praėjus keliems mėnesiams juos jau matai gyvai prieš savo akis. 90-taisias Slowdive buvo talžomi trumparegių muzikos kritikų, o dabar stovi priešais tūkstantinę mylinčių veidų minią, tarp kurių buvo šimtai muzikantų, įkvėptų grupės kūrybos. Pasirodymui įpusėjus pasigirdo When the Sun Hits, per šį kurinį jau nebeliko prasmės tvardytis, emocijų kraneliai atsisuko ir keliomis linijomis perėjo per skruostus. Valanda prabėgo kaip penkiolika minučių ir po visko buvo net sunku suregzti padorų sakinį. Po Slowdive pasirodymo nebepavyko susikaupti normaliai klausytis Fuck Buttons, o Belle and Sebastian buvo tik kaip fonas besidalinant įspūdžius apie headlinerius. Emocijoms atslūgus, pradėjome jausti fizinius trijų dienų festivalio padarinius, OFF Festival teko uždaryti.
Atskiro paminėjimo nusipelnė festivalio publika, kuri stipriai prisidėjo prie renginio atmosferos. Apgailėtinai nusigėrusių veikėjų matėm vos kelis, neteko užuosti net žolės debesėlių. Buvo jausmas, kad visi tiksliai žinojo, kad atvyko dėl muzikos. Žmonės buvo gražūs, skoningai ir ne ekscentriškai pasipuošę, fullcapų net per hip-hop pasirodymus matėm vos kelis. Taip pat tarp OFF Festival publikos nepastebėjome pas mus būdingo kvailo susiskaldymo scenomis ar subkultūromis: tie patys veidai, kurie headbangino su Deafheaven, vėliau judėjo pagal Le1f beatus. Daug ką pasako ir tai, kad vinilų kioskų buvo beveik tiek pat kiek vietų maistui.
Kiek teko skaityti atsiliepimų, visi sutinka, kad OFF Festival buvo kažkas ypatingo ir išskirtinio visame Europos festivalių kontekste. Nereikia net sakyti, kad kitais metais sieksim čia sugrįžti.
Foto: Paulius Ilius
nu ir nafik tokią apžvalgą. ką iš šito skaitytojas turi pasiimti? nieko nepadėta.
koks tikslas suminėt matytas grupes ir bendriausiais žodžiais nusakyt jų žanrą? jei tik vieno sakinuko įspūdį padarė, tai vargu, ar važiuot ten buvo verta. tikiuosi, kad tingumas, bet bijau, kad tos bendrybės čia tiesiog atskleidžia muzikinį išprusimą. dar be to pasinaudojot pačio OFF’o rengėjų rašytais grupių palyginimais su kitais projektais, tai malačiai už kūrybingumą.
o jeigu kanapių neteko užuost ten būnant, tai kažkur ne ten buvot. vakarais gal tik kas dvidešimtas buvo nepavartojęs kažko kito be alkoholio.
Pauliau, prie Chelsea Wolfe turėjai galvoj turbūt ne Movie Themes, o Movie Screen.
Swans grojo ne pernai, o užpernai.
ar jūs autistai? kokias čia birbilynes rašote? čia ne refleksijos, o žodžių fekalijos. nieko doro negali pasisemti iš šito tariamai įtaigaus straipsnio. ir kas per prisikabinėjimai prie audience’o? eik klausytis muzikos,o ne bitch’inti ar džiaugtis dėl to kad kažkas užsidegė ar neužsidegė joint’o.
Ačiū už refleksijas, įdomu palyginti su savomis. Keista, kad nei vienas nepaminėjote merginų trijulės Nisennenmondai iš Tokijo, kurių pasirodymas man asmeniškai buvo vienas įspūdingiausių. Turbūt daug kas jas praskipino morališkai besiruošdami Slowdive, jos grojo prieš pat. Tvarkingas ir mechaniškas reivas atliktas gyvais instrumentais ir švelniomis rankomis. Publikos feedbackas buvo labai stiprus, staugta, trypta kojomis ir maskatuota visomis kitomis galūnėmis.
Sekančiais asmeniniais favoritais tapo ekscentriški triukšmadariai Wolf Eyes, toliau – clipping ir Fuck Buttons. Didelė headlinerių Slowdive fanė niekada nebuvau, bet jų pasirodymas įspūdį tikrai paliko. Nepaisant net ir fonavimo per porą gabalų. Daug jėgos davė Xenia Rubinos ir Michael Rother, visiškai skirtingi ir tikrai neatliekantys muzikos, kuri man patiktų. Pritariu Vaidotui dėl The Jesus and Mary Chain, “trumpam” išėjus nuo jų iki Le1f, atgal grįžti nebesinorėjo. Queer-rap pažiba užbūrė charizma ir privertė judėti. Chelsea Wolfe atrodė ir pasirodė gerai, bet nepravirkdė. Iki PJ Harvey dar toli. Deafheaven tikrai įtraukė į savo ekstravagantišką žaidimą, Clarke kūnas praslydo ir pro mano rankas) Andrew W.K. bendrame festivalio kontekste atrodė kaip nelabai skoningas pokštas, bet puikiai tiko paskutinės dienos pasitaškimui prie scenos.
Buvo stipru iš esmės. Festivalis, kuriame labai girtus žmones suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų ir į kurį visi kiti žmonės važiuoja žinodami ko. Kitais metais teks pakartot.