OFF festival inauguracija: Current 93

Silezijos (taip Śląsk vadinamas lietuviškai, pasirodo) sostinę pasiekėm po pietų. Kaip tik tuo metu Katovicų Kultūros Centre vyko Current 93 soundcheck’as. Spėjom dar apsižiūrėt, įsikurti palapinių miestelyje ir sugrįžti į teatro salę.

Pirmi ketvirtadienio vakarą scenoje turėjo pasirodyti Trembling Bells. Pradėjo, kaip ir planuota, lygiai 19.00. Jau tada supratau, kad festivalis iš tų, kur viskas vyksta punktualiai.

Scenoje 3 bičai (gitara, bosas, būgnai) ir ilgaplaukė vokalistė. 45 minutes grojo tradicinę britišką folk muziką. Taip, lyg būtų gimę Šervudo miške, bet gerai pažinotų Janis Joplin. 40 metų senumo hipiai ant psichodelinio roko pamatų. Tiksliai tokie, kurių labiausiai nemėgstu. Naivią (mano) ausiai muziką praskiesdavo juodu anglišku humoru. Gerai, kad neužtruko, nes juk visi žinojo, ko susirinko.
[nggallery id=406]

Negalėčiau pasakyti, kad esu (dabar jau, ko gero, reikėtų vartoti formą „iki tol buvau“) didelis Current 93 gerbėjas. Turiu kelis „katiniškus“ albumus (taip vadinu Thunder Perfect Mind ir Of Ruine or Some Blazing Starre), kuriuos retkarčiais pasiklausydavau. Bet be didesnio entuziazmo, nors puikiai suvokiu grupės kultinį statusą pogrindinės muzikos pasaulyje. Šiame konditerijos skyriuje rikiuoju juos toj pačioj lentynoj kaip Coil, Nurse With Wound, Death In June ar Legendary Pink Dots, t.y. išleidę pernelyg daug albumų, kad įsigilintum ir jie pernelyg įvairūs, kad suvoktum esmę po kelių prisėdimų. Tam reikia metų. Užknisa. Juk laikas, kaip žinia, mūsų epochoje yra vertybė. Kada tuomet spėsi klausytis Franz Ferdinand, MGMT ir kitų blizgančių šūdukų?

Tačiau gyvas pasirodymas – kitas reikalas. Čia viską priimi dabar ir iš karto. Juoba, kad grupė (jei taip galima pavadinti David Tibet ir kompanijos projektą) koncertuoja labai retai.

Pradėjo nuo sveikos humoro dozės: pasirodęs scenoje didžėjus paleido Boney M Rivers of Babylon. Nerūpestinga, kičinė, pigi ir gal net šiek tiek loufajinė, žemų dažnių prisodrinta disko dainelė puikiai kontrastavo su tuo, kas greitu metu turėtų įvykti. Netrukus garsas ėmė trūkinėti, laužytis ir cypti, kol galiausiai ne transformavosi į visišką triukšmą. Tai buvo ženklas ant pakylos įžengti Tibetui ir pradėti makabrišką teatrą.

Tik prabėgus kuriam laikui pastebėjau, kad projekcijose rodomi taškai (o gal teptuko pėdsakai) nelyg spermatozoidai, lėtai bet užtikrintai juda centro link – pakeliui formuodami įvairiausias figūras. Čia gali matyt kaukolę, kitur įžiūrėt svastiką, dar vėliau – pelėdos arba erelio galvą. Galiausiai balti taškai susispietė centre, kaip prieš supernovos sprogimą, palikdami tik kryžiaus formos šešėlį viduje. Netrukus ir anas sužibėjo su dviem mažesniais žemiau. Lenkams (antra labiausiai tikinti tauta pasaulyje po brazilų), tikriausiai, turėjo patikti. Vėliau visas šitas grožis subyrėdavo į šipulius (kaip supernova) tik tam, kad vėl galėtų susiformuoti iš naujo. Šis ciklas užtruko apie 30 minučių ir buvo pakartotas 3 kartus (taigi, C93 grojo 1,5 valandos neskaičiuojant bisų).

O kaip jie grojo… Na kaip, kaip? Tiesiog paprastai profesionaliai. Užtat atmosfera. Tibetas užbūrė publiką. Mažai kas išdrįso šnabždėtis (net ne kalbėti), kuomet anas dainavo. Nežinau, iš pagarbos ar prikaustančio dėmesio ir baimės praleisti kurį nors garsą, bet jutau tą patį. Ir nekilo jokių klausimų ar abejonių (beveik kaip, bliat, per kokį Genocide Organ). Štai prieš tave artistas, kuris yra tikras ir daro tai, ką sugeba geriausiai – atlieka, performina, deliverina. Vienur jis švelnus kaip aksomas, kitur plėšosi kaip bomžas, iš kurio atėmė bonką, dar kitur šlykštus senis-pedryla ir čia pat vėl dydis poetas. Žodžiu, Menininkas. O kaip jis pasakojo, kad negali pasakot apie dainas, o apie kančias dėl kūrybos ir byrančią santuoką… Nevalia pamiršti ir puikaus humoro jausmo (sulaužęs mikrofono stovą palygino save su Merkuriu ir žadėjo kitą kartą dar atsivežti ūsiukus).

Suprantama, komanda, susidedanti iš pianistės (visų pirma!), gitaristo, būgnininko, mandolinos grojiko ir spec.garsų meistro-didžėjaus (kokias gardėsiais jis papildė visumą), nusipelno atskirų pagyrų už profesionalumą ir susigrojimą. Koncerto atmosfera savo nuotaikomis kartais užklysdavo į tą pačią pievą, kurioje ganosi Nick Cave su kompanija – romantiškai-lyriškus pasažus keisdavo choleriški proveržiai ir atvirkščiai. Žinoma, galima būtų prisipisti, kad visi kūriniai buvo atliekami ta pačia maniera, t.y. nuo tylių garsų besikartojantys motyvai peraugdavo į audringą tutti. Bet ar tai trikdis, kuomet muzika tokia graži? Sužavėta publika tris kartus atsistojusi lydėjo muzikantus nuo scenos (nes būtent tiek kartų jie į ją lipo).

Trumpiau tariant koncertas buvo daugiau nei įtikinamas. Ilgiau neverta aušinti burnos ir gadinti jūsų akis. Paspaudinėkite sau ten žemiau ant nuorodų.

Grojaraštis:
00. Intro – Rivers of Babylon (Boney M)
01. Invocation of Almost
02. Moon
03. Honeysuckle
04. Black Ships Ate The Sky
05. I Looked to The Southside of The Door
06. She Took Us to the Places Where the Sun Sets
07. The Nylon Lion Attacks as Kingdom
08. Suddenly The Living Are Dying
09. The Nudes Lift Shields for War
10. On Docetic Mountain
11. Not Because the Fox Barks
12. Pomegranate
—
13. Be Optimistic (Shirley Temple cover)
14. Niemandswasser
15. Lucifer Over London
16. Whilst the Night Rejoices Profound and Still

Performansas: 10/10
Garsas: per 9/10 (teatro salė puikiai tiko tokiam koncertui)
Šviesa: 8/10
Trukmė: 10/10 (net kažkaip gaila buvo, kad kelis kartus išėjo bisui, to visai nereikėjo)
Kaina: 22-27 EUR
Alus: prie įėjimo dalino tik redbulį
Gražių merginų: dar prisižiūrėsim per festą

Bendras: 10/10

Foto: Morandis[nggallery id=407]