OBŠRR aksomai

Pirmą kartą Obšrr pamačiau gyvai tikriausiai prieš gerus penkis metus – ilgom zuikio ausim nedrąsiai užlipusį ant Propagandos (ar kažkurio kito pogrindinio klubo?) scenos. Anuomet jis man atrodė kaip šalutinis Vilkdujos projektas.

Po kelių metų vieno didžiųjų Lietuvos portalų redaktorius MJR XV metu man pareiškė, kad Patogi gelmė jam yra geriausias 2012 metų lietuviškas albumas. Tuomet kasėtės įsigyti jau nespėjau (visi 27 vienetai buvo išparduoti). Bet bandcame galėjau įsitikinti, kad paraiška tikrai rimta.

Nuo to laiko Obšrr užaugo tiek, kad festivalio Speigas 5 metu lengvai nunešė „kūdikius“ iš užsienio ir tapo užtikrinta vinimi. Monstriškas Vakaro prašymo koveris buvo absoliuti ekstazės viršūnė.
Man labai patiko, kad Vytautas pasuko nuo experimental/neofolka-neopolka/sharp minor stiliaus link purvino lo-fi/synthpop, kuris irgi ne mažiau experimental.

Todėl prieš pat MJR XVII vos pasirodžius žiniai apie naują kasetę, skubėjau rezervuoti savo kopiją.

Ko tikėtis? Su tais gotais niekad negali žinoti…
Bet vos įdėjus kasetę į magę, nuo pat pirmų kilpų supratau, kad neprašoviau.

Nustebusiam nebūti yra konkretesnis už Patogios gelmės abstraktumus. Nors ir kartu minkštesnis. Man patinka, kad beveik kiekviename gabale yra aiškus ritmas. Purvini analogai ir kiti skanūs prieskoniai yra visiškai mano.

Norisi lyginti su minėta Vilkduja. Povkė yra neabejotinas žodžio meistras. Bet jo kilpos su kiekvienu albumu prastėjo. Tuo tarpu Orkiukas nėra poetas (ko ir pats neslepia), užtat jis kur kas iškalbingesnis muzikine prasme. Tekstus jam neblogai sekasi skolintis. Net jei R.Stankevičiui nepatiko muzikinis rūbas, į kurį jie buvo įvilkti. Man Dainiaus Dirgėlos poezija net gražesnė.

Tad ties trečiu numeriu (Bandyti apžioti) pradėjau suvokti šio leidinio svorį. Vytauto išradingumas ne tik malonina ausis, bet veik verčia išsižioti. Muzikinių idėjų originalumu lietuvaitis neatsilieka nuo Grimes mergiotės.

Apvertus kasetę išrigstu beveik Depeche Mode ir vos neapsiverkiu nuo Grįžimo namo grožio.

Pabuvęs Kitam kambary tik įtvirtinu įspūdžius apie šio įrašo brandą. O atėjus Dėdei Miegui tampa aišku, jog tai – kol kas geriausios 40 minučių lietuviškos muzikos šiemet.
Magaryčių pridedamas Vangelis.

Labai gaila, kad Vakaro prašymas nebuvo įtrauktas. Gražiai įsipaišytų į albumo visumą.
(Vytautas sakė, kad gali būti problemų su autorinėm).

Pasikartosiu, kad kol kas tai geriausias lietuviškas muzikinis leidinys 2014.
Bet girdėjau gandų, kad greitu metu Terror.lt žada išleisti splitą, kuriame po penkis gabalus pristatys Obšrr, Vilkduja ir… aišku Rumunija!
Ar gali būti geresnė kompanija?