Ninja Tune naujiena – Eskmo

Rudens pradžioje amerikietis Brendan Angelides ryžtasi pirmam plačiaekraniui albumui Ninja Tune įrašų studijoje. Savo albumą pavadinęs taip pat, kaip ir jo slapyvardis, taikosi į modernios muzikos nominantus 2010-siems.

Nors pilno metro darbas yra jau trečiasis – (pirmieji du išleisti savarankiškai) su dideliais vardais – Planet Mu, Warp Rec., jau dirbęs prieš kelis metus. Orientuojasi keistosios elektronikos plotmėje. Savo garsus randa glitch, minimalizmo, experimental, drum’n’bass, dub, downtempo, funk kokteilio pursluose. Šis multi-stilininkas groja kartu su tokiais dinozaurais kaip Flying Lotus bei Amon Tobin (bendrai – Eskamon). Turi savo lygiagretų projektą Welder, kurio pagalba skleidžia klasikinio downtempo, lounge stiliaus atmosferą.

Albumą sudaro 13 dainų, iš kurių keletas yra tiesiog stulbinančios. Cloudlights atidaro albumą, kuris yra išleistas kaip singlas, su nuostabiu prieskoniu – jo video, režisuoto amerikiečių reklamų veikėjo Douglas O’Neal. Visame albume apstu keistų, kaustytų, perlaužtų, lėtų ritmų, su šlapiais, vimdamčiais glitch garsais, ekspresyviomis sintezatorių linijomis bei robotiniais vokalais, melancholiškais tekstais. The Melody verčia įstvert į turėklus dėl savo keistai protą plešiančios bosinės linijos. Rauna, ir dar kaip. Labai patiko kompozicijų pavadinimai – jie puikiai atspindi nuotaiką, tematiką dainoje (Starships, We Got More – nykščiai viršun). Prie šio produkto pilno suvedimo prisidėjo kitas keistosios elektronikos senbūvis Twerk.

Nors Eskmo dirba muzikos versle apie dešimt metų, plokštėje jaučiasi studijinio albumo patirties stoka. Surinktos kompozicijos neturi gilesnės minties (nors gal jos ir nevertėtų ieškoti dubstep’o šalininkų darbuose), nėra bendro rezultato priežasties. Tiesiog sudėtos kelios geros dainos ir šiek tiek naujienų. Taip pat stinga konkretumo. Darbas neklausomas atsipalaiduojant – jis per sunkus, gal idealiausiai tinka darbinei aplinkai. Pakankamai neaiški tikslinė auditorija, pasirinkta autoriaus. Jis per mažas vadintis pilnai eksperimentiniu, o iš kitos pusės, sunku jį įvardint kaip Music for the Masses.

Kad ir kaip ten bebūtų, visos paleistos strėlės yra tik pritempinėjant gerą darbą iki labai gero. Ateis laikas, ir Christian Bale’o antrininkas sužibės iki galo. O kol kas You Go, I see That.