Nicolas Jaar apie erdvę. Ir triukšmą.

Norėčiau prisipažinti meilėje. Viešai.
Mano naujo/seno favorito Nicolas Jaar kūrybai.

Dar ir dabar sunku patikėti, kad šitą žemiau jis sukūrė būdamas vos 15 (I’ll spell it: pen-kio-li-kos).

Jo, praėjusieji metai Nico buvo pasakiškai sėkmingi. Ir ne vien dėl keturių stiprių 12’’ vinilų (kalbu apie „nuvalkiotą“ Time For Us, matrioškas Russian Dolls, socialistinį Marks & Angels ir lėtąjį Love You Gotta Lose Again).

Vien Marks & Angels viršelis kokio zajebumo:

Primena pirmų Franz Ferdinand relyzų stilistiką, kuri savo ruožtu buvo rusų propagandinių plakatų stilizacija. Bet juk tai tik viršeliai. O jei dar muziką pridėtume…

Be to, kad pernai Džiaras leido muziką pats, juo žavėjosi ir kiti. Į savo setus jo gabalus įtraukdavo Damian Lazarus (Fabric 54), Timo Maas (Balance 017), Seth Troxler (Boogy Bytes 5). Tas pats Troksleris apie Džiarą yra pasakęs, jos „jis yra vienas talentingiausių elektroninės muzikos kūrėjų“. O kur dar remiksai visokioms Ellen Allien ir kitems? O kur krūva apdovanojimų, pradedant nuo šito ir panašių…? O kur dar iki pat kraštų užpildytas pasirodymų grafikas (šaltiniai teigia, kad artimiausias dar neužimtas vakaras Nikolui šiemet yra lapkričio mėnesį)?

Visai neseniai (aną šeštadienį) jis grojo visai netoli – kaimyninės Lenkijos Poznanės mieste.

Įėjimas ten kainavo 20 zlotų (nepilnas dvacokas mūsiškių pinigų). Bandžiau atsakingus kalbinti, kad atsivežtų šitą fruktą į Sūpynes. O vietiniai eruditai-skeptikai Šnekius ir Sadau apie jį atsiliepia tokiomis frazėmis kaip „nieko ypatingo“, „išsisėmė“ arba netgi „zajabal“. Na ir tegul. Šovinistai…

Man geriausias atsakymas į jų replikas yra toks.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Nicolas_Jaar_-_Space_Is_Only_Noise_If_You_Can_See.mp3]Nicolas Jaar „Space Is Only Noise If You Can See“

Taip skamba titulinis gabalas iš vasario 14 dieną pasirodysiančio debiutinio pilno metro Nicolas Jaar albumo Space Is Only Noise.

Apie jį nepasakosiu. Nes nemokėčiau. Nu ir o kam? Jo reikia klausytis.

Neseniai į pseudointelektualų žurnalą bandydamas išsisukinėti nuo tikro aprašymo prirašiau štai tokią biografiją:

Nicolas’ui vos 20. Jaunuolis gimė Niujorke, menininkų šeimoje, gyveno Santjage (Čilėje), dabar mokosi Brauno universitete Rod Ailande (netoli NY). Muziką pradėjo kurti dar būdamas 14-kos. Jam nepatinka žinoti muzikos teoriją (ir tai, kad do gražiai skamba kartu su sol), nes šios žinios riboja kūrybą. Tai jam netrukdo minimalistinių pianino improvizacijų žemuoges smeigti ant lotyniškų ritmų smilgos (neapseita be Erik Satie ir Mulatu Astate įtakos). Trumpai tariant – ponaitis Jaar’as nėra talentas, jis genijus.
Liūdna, kuomet vienas geriausių metų albumų paaiškėja taip anksti.
Smagu, kad išlieka tikimybė sulaukti kažką dar labesnio.

Akivaizdu, kad Nicolas yra bliuzo ir džiazo vaikis gimęs blogu metu (kai visur prikaišiota sintezatorių). Šia prasme jis primena tris prancūzaičius dOP (nesistebiu, kad albumas pasirodys po Circus Company iškaba). Be to, visi jo gabalai atsiduoda gašlumu ir seksu. Garantuoju, kad mergoms patiks.

Paklausykit, kaip ragas (tai toks pučiamasis muzikinis instrumentas) imituoja bliaunančias ožkas. Geriausias gabalas albume. Po titulinio.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Nicolas_Jaar_-_Keep_Me_There.mp3]
Nicolas Jaar „Keep Me There“