“Kai Fiodoras Tiutinas jėgos veiksmu pasitiko Steve‘ą Downey, sustingau prie borto. Pastarasis krisdamas išmetė koją į viršų, ir pačiuža nupjovė man nosį. Mano veide atsirado skylė, klūpėjau visomis keturiomis ir smarkiai kraujavau. Maniau, kad netekau akies…”
2008 metų vasario 9 dieną per NHL rungtynes tarp “Philadelphia Flyers” ir “New York Rangers” linijos arbritras veteranas Patas Dapuzzo patyrė baisią veido traumą, kuri nutraukė jo karjerą ir sukėlė pavojų jo gyvybei. Fanhouse interneto žurnalui Dapas pirmą kartą papasakojo apie savo operacijas, apie nesiliaujančius galvos skausmus, apie NHL ir ledo ritulio žmonių palaikymą.
Man nusispjauti, koks esi kietas. Visada maniau, kad pats esu rimtas vyrukas, ir nėra nieko, ko negalėčiau sutvarkyti. Užaugau Naujajame Džersyje ir tapau NHL arbitru. Niekas negalėjo sutrukdyti mano svajonei išsipildyti. Ką gi. Per pastaruosius pusantrų metų supratau, kad šiame pasaulyje visada atsiras jėga, galinti parklupdyti tave per vieną akimirką.
Apie tai dar nekalbėjau su niekuo. Bet geros naujienos yra tos, kad pradedu jaustis šiek tiek geriau. Esu pasiryžęs kalbėti, nes manau, kad galiu padėti kitiems žmonėms.
Kai Fiodoras Tiutinas jėgos veiksmu pasitiko Steve‘ą Downey, sustingau prie borto. Pastarasis krisdamas išmetė koją į viršų, ir pačiuža nupjovė man nosį. Mano veide atsirado skylė, klūpėjau visomis keturiomis ir smarkiai kraujavau. Maniau, kad netekau akies. Kita vertus, neprisimenu, kad man baisiai skaudėtų. Tikriausiai dėl to, patyriau smegenų sutrenkimą, jį diagnozavo vėliau vienoje iš Naujojo Džersio ligoninių.
Kai pastebėjau, kad ant ledo užsimezgė net trejos bokso dvikovos, norėjau atsikelti ir nuraminti besipešančius. Turbūt tai buvo haliucinacijos, bet aš senos mokyklos vyrukas, mano darbas – stebėti įvykius ant ledo ir neleisti žaidėjams peržengti ribas. Jeigu dar kartą pažiūrėsite epizodo įrašą, pamatysite, kaip nustūmiau kolegą Kelly Sutherlandą į šoną, kad galėčiau atlikti savo pareigą. Tą akimirką galvojau, kad jei mano mokytojas Johnas D‘Amico (buvęs NHL teisėjas) būtų pamatęs, kad nieko neveikiu, būtų nusileidęs iš dangaus ir atspardęs man subinę.
Vienas „Rangers“ trenerių Jimas Ramsey išbėgo ant ledo ir sučiupo mane, uždengė veidą rankšluosčiu. Per kraują negalėjau nieko matyti. „Flyers“ drabužinėje man prisiuvo nosį. Prireikė daugiau, nei 40 siūlių. Gydytojai smarkiai nerimavo, nes mano kairioji akis kabėjo, galima akyti, ant plaukelio. Jie pareiškė, kad negaliu grįžti į aikštę, nes galiu mirti. Mano veidas buvo sutrupintas. Tik tada supratau, kad mano trauma – ne šiaip gilus įpjovimas.
24 metų karjera NHL baigėsi per vieną akimirką. Prisiūta nosis – tik mažytis nepatogumas, lyginant su kitomis pasekmėmis.
Veidas buvo sulaužytas daugiau, nei dešimtyje vietų, dešinysis skruostikaulis – tiesiog sutrupintas. Per incidentą ir po jo sekusias operacijas netekau visų dantų. Praradau uoslę. Man išsivystė miego apnea – pradėdavau dusti miegodamas. Nuolat siaubingai skaudėjo dešinę ausį, nes ten buvo įstrigusios kaulų nuolaužos.
Iki šiol jaučiu smegenų sutrenkimo pasekmes. Per pirmus metus po traumos savaitėmis gulėjau lovoje, nes tiesiog nepajėgiau atsikelti. Faktiškai nejaučiu maisto skonio. Žmona Lisa kartą paruošė savo firminę traškančią plonapadę picą – dievinu ją, bet tam, kad pajusčiau bent ką nors, buvau priverstas gausiai barstyti ją pipirais. Barsčiau vis gausiau ir gausiau, prieš kiekvieną kąsnį… Pipirinė ištuštėjo anksčiau už lėkštę, o aš visas buvau šlapias, it ką tik nubėgęs maratoną.
Dirbti negalėjau. Dievinau savo darbą NHL, bet tiesiog nebepajėgiau. Kur ten… negalėjau dirbti jokio darbo, nes net truputį padidėjus širdies ritmui, prasidėdavo baisus galvos skausmas. Teko atsisakyti net elementarios mankštos.
Depresija. Sužinojau, kas tai. Būdamas penkiasdešimties metų negalėjau normaliai funkcionuoti. Turiu tris sūnus, tris nuostabius bernus. „Tėveli, kas yra, kodėl negali eiti su mumis pasivaikščioti ar pamėtyti į krepšį?“ Aš nežinojau, ką atsakyti į tokį klausimą. Tai buvo siaubinga.
Mūsų namas yra Ruterforde, Naujajame Džersyje, visai netoli viešbučio, kuriame apsistoja NHL teisėjai, atvykstantis dirbti „Devils“ rungtynėse. Mano bičiuliai skambino, prieš atvykdami, bet aš neatsakinėjau. Jie rašė žinutes, bet aš neatsakinėjau. Daugelis, atskridę į Džersį, vis tiek ateidavo, beldėsi į duris, bet aš neatidarinėjau. Laimė, jie suprato mano padėtį.
Tamsiausias dienas man padėjo išgyventi šeima ir su NHL susiję žmonės. Paklausykit visi, kam nepatinka lygos komisaras Garry Bettmanas. Galėčiau papasakoti daug istorijų apie tai, koks rūpestingas jis iš tiesų yra. Ne tik man. Bet žinau, kad jis pats to nenorėtų. Mano telefonas nuolat kaito nuo skambučių. Žaidėjai, savo laikais turėję problemų dėl smegenų sutrenkimų dalijosi savo patirtimi – Erikas Lindrosas, Scottas Stevensas, Patas Lafontaine‘as negailėjo patarimų. Esu dėkingas visiems. Apie stebuklingą išgijimą kalbėti dar labai anksti. Manęs dar laukia bent tris veido operacijos. Bet šviesą tunelio gale aš matau.
Prieš traumą svajojau apie vieną – sąžiningai atidirbti savo kontraktą NHL. Vėliau galėjau tikėtis inspektoriaus pareigų. Dabar tokios atsakomybės prisiimti, žinoma, negaliu. Bet… aš ryžtingai nusiteikęs pasveikti.
Mano gyvenime baltos atkarpos keičia juodas, optimizmo vis daugiau. Dar negaliu dirbti nuolatinio darbo, bet stengiuosi dalyvauti įvairioje veikloje. Smagu, kad galiu būti bent kuo nors naudingas, nors vis dar reguliariai vartoju 5 rūšių medikamentus bei vaistus nuo depresijos.
Visai nesigėdinu tai pasakoti. Visi žinome, kad yra žmonių, kuriems teko įveikti sunkesnes aplinkybes, neturint tokio šeimos palaikymo, kokį turėjau aš, ir tokios karjeros NHL, kokią turėjau aš.
Kadaise man buvo suteikta garbė dirbti paskutinėse Wayne‘o Gretzky rungtynėse. Fotografiją kruopščiai saugau – tai viena brangiausių mano relikvijų. Per vieną iš reklamos pauzių Wayne‘as pričiuožė prie manęs ir tarė: „Dapai, ar žinai, kad esi vienas labiausiai gerbiamų žmonių visoje lygoje?“ Ar galite patikėti?!
2009 metų kovą mane pakvietė į „Flyers“ rungtynes su „Rangers“, kad atlikčiau simbolinį ritulio įmetimą. Metus nesilankiau varžybose, bet… negalėjau atsisakyti. Arenoje aš su šeima jautėmės it karaliai. Prieš mačo pradžią buvo parodytas 5 min. filmukas apie mano karjerą. O aistruoliai surengė stovimą ovaciją. Man, paprastam linijos arbitrui! Tą akimirką buvau laimingas.
Iš visų pusių girdžiu daugybę „Vargšelis Patas…“. Nustokit, žmonės! Baigiau mokyklą Naujajame Džersyje 1976-aisiais ir po šešių metų tapau linijos arbitru NHL. Teisėjavau beveik 2000 mačų, tarp jų buvo ir svarbiausių Stanley taurės kovų. Susitikau nemažai ledo ritulio legendų, lankiausi Baltuosiuose rūmuose pas prezidentus. Daugelis tik svajoja apie tokį gyvenimą.
„Vargšelis Patas“… Gana! Sutikčiau kas mėnesį gauti smūgį pačiuža į galvą. Jei tik galėčiau grįžti š NHL.
Žodį “Faceoff” tiesiogiai iš anglų kalbos galima išversti “Be veido”. Bet ledo ritulyje yra toks terminas, reiškiantis ritulio įmetimo procedūrą. Simboliška, bet įmetimus atlieka būtent linijos arbitrai…
