Palyginti su kitais Jankevičiaus spektakliais, Poliklinika labai subtilus – ant tavęs beveik nerėkia. Ir nebūtų ko – tai veikiau galėtų būti spektaklis apie tylą ir tai, kas lieka neišsakyta.
Rašyti apie neberodomą spektaklį labai keistas jausmas – ir ne vien todėl, kad daugėja vienkartinių daiktų. Ir gailestis apima ne vien todėl, kad nebeturėsi progos pagal spektaklį pasitikrinti, kaip keitiesi tu pats. Simboliška ir keista kalbėti apie nebesantį spektaklį, kuris pats kalba apie dalykus, kurių nebėra, pradėjo kalbėti apie juos tik tada, kai jie baigėsi. Refleksijai reikia atstumo ir trupučio tylos?
Lietuva, apibrėžta ant scenos grindų, nėra Lietuva dabar – tai greičiausiai Lietuva 1990-1998 ar -2000 metais, nesvarbu, kad tada numerio 112 berods neturėjome. Tai galima būtų pavadinti paminklu tam etapui, kai labai svarbu klausytis pogrindinių muzikos grupių (arba dar geriau – groti tokioje), savo draugus vadinti pravardėmis ir vartoti bent nekalčiausias iš draudžiamų substancijų. Ar ir dabar tą daro 14-20 metų asmenys? Manau taip, nors sunku suprasti, iš pažiūros metalą keičia plastikas.
Tai kartu ir paminklas tam tikram konkrečiam laikotarpiui: su pirmaisiais vartotojiškumo ir „autentiškumo“ daigais, staiga atsivėrusia socialine atskirtimi ir labai savotiška profesijų hierarchija.
Yra ramu, nes tai, kad galima šį periodą reziumuoti, rodo, kad jis užsidaro. Nebėra.
Ir paradoksalu, bet dėsninga, kad visa ta moters iš to sluoksnio, kur vaikai mokomi atiduoti savo žaislus prasčiau gyvenantiems, parodija, visas „Rudens sonatos“ atpasakojimas nutrūksta kaip tik prieš kone svarbiausią momentą – kai garsi pianistė išsipasakoja, kad jaučiasi negalinti išreikšti jausmų kitaip nei per muziką. Visgi tokia raiška – per kūrinius, per tekstus – ko gero, yra tik pakaitalas, ir niekada neatstos sugebėjimo ir drąsos kalbėti tiesiai, niekuo nesidangstant. Ir šis, ko gero, svarbiausias momentas spektaklyje būtent nutylimas – ir šitaip spektaklis tampa rekursyvus ir saviironiškas.
Ir susinaikinimas čia atrodo vietoje ir tikslus – reikia, kad kažkas baigtųsi, kad kažkas geresnio galėtų prasidėti. Juo tik vėl atkartojama visą darbą persmelkusi tema: baigėsi. Jei susinaikinimą vertintume kaip tų kažin ar labai laimingų personažų, kurių gyvenimas susidėlioja iš virtinės pasirinkimų, kurių niekaip nepavadinsi aplinkybėmis arba „netyčia“, tragediją – iki jos privedė visi kolektyviai, o atsakingas lieka lyg ir Sieras, kuris, pagal siužetą lyg ir vyresnis už juos, lyg ir turėtų turėti daugiau proto. Spektaklis erzina, bet erzina greičiausiai sąmoningai – parinkti personažai, kurių nenorėtumei sutikti gyvenime, keliantys norą užsikimšti ausis, nes negirdėti ir nematyti pakaitalų ir simuliacijų gali pasirinkti.
Ir tos penkios minutės, kai Pauliaus Tamolės Sieras pasakoja apie Vytauto Didžiojo arklį – tiesiai į lietuviškos dramaturgijos aukso fondą visam laikui.
Tai grįžimas į vieną kažkurį iš etapų. Po Poliklinikos norisi klasiokų paklausti: „Ar tu atsimeni?“
