Satoshi Tomiie – savotiškai legendinė asmenybė house muzikos padangėje. Ji neabejotinai yra vienas sėkmingiausių Japonijos DJų, karjerą pradėjęs dar 1989 metais, išleidęs debiutinį singlą Tears kartu su Chicago house krikštatėviu Frankie Knuckles. Bet ne ši jo pusė mane žavi labiausiai.
Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Satoshie važinėjo į turus su Ryuichi Sakamoto, o tai, mano akyse, jam prideda kur kas daugiau karmos taškų, nei nuobodžios house bendruomenės liaupsinimai. Dar didesnę pagarbą sukelia faktas, kad Satoshi yra profesionalus jazzo ir klasikinio fortepijono muzikas.
Nepaisant minėtų pasiekimų jo diskografijoje vos vienas albumas (kaip iš tiesų dažnai būna panašiais atvėjais) – 1999-ais išleistas Full Lick.
Iš kitos pusės – mane žavi faktas, kad panašaus kalibro veikėjai gali sau leisti gyvenime padaryti dvejų metų pertrauką nuo prodiusavimo vien tam, kad Niujorke įsirengtų įrašų studiją. Aišku, nereikia pamiršti, kad japonas yra įrašų firmos Saw Recordings šefas.
Prieš pat Jonines pasirodė antras Satoshi Tomiie albumas – negudriai užvadintas New Day.
Titulinė kompozicija jame – kaip masalas platesnei auditorijai (suprask Ten Walls masto hitukas). Nors, iš kitos puse, ar būna dar platesnių auditorių – nei house plokštumos? Tuo tarpu likusi albumo dalis kiek labiau „akademinė“. Panašiai jausdavausi kokiais 1993-ais nusipirkęs Jam & Spoon kasetę Tripomatic Fairytales 2001 (vien dėl Right In The Night gabalo) ir jausdavausi apgautas albume aptikęs šūsnį nesuprantamos trance/ambient pasažų.
Mano skoniui New Day albumas (kaip ir absoliuti dauguma šio stiliaus įrašų) tuščias ir nuobodokas, savotiška foninė muzika apie nieką, tinkanti netrukdyti pasisėdėjimas vasaros terasose.
Viena įdomesnių vietų albume (be titulinės dainos) – dešimties minučių paskutinis kūrinys Cucina Rossa, kur Satoshi demonstruoja savo klasikinių mokslų įgūdžius.
Ir dar keliu sau klausimą, kam reikėjo du metus skirti studijos įrengimui, jei albumą pabaigti važiuoji į Londoną?
