Natten – lietuvių mėgstamas kvartetas iš Stokholmo.
Suru.lt – ne išimtis. Stipriai jiems simpatizuojam: rengėme su jais interviu, pralaiminėjome vinilą (netgi du!), lankėmės koncertuose.
Beje, švedai ne kartą grojo gyvai pas mus. 2013-ais – Sūpynėse, 2014-ųjų balandį – Kably, o 2012-ais jie lankėsi su mini turu (Kaunas, Vilnius, Jonava).
Natten, savo ruožtu, taip pat myli Lietuvą. Ir tai deklaruoja ne tik savo gyvais pasirodymais, bet ir pasisakymais interviu (pvz. šitame Noisey skaitale yra pastraipa ir apie mane).
Nepaisant to, kad Natten gyvuoja nuo 2010-ųjų – debiutinis albumas pasirodė tik vakar. Iki tol jų sąskaitoje puikavosi šeši EP/singlai.
Dolce Vita trunka 39 minutes ir gavosi gan pietietiškas, t.y. ispaniškai-itališkas (pažiūrėkit į albumo ir gabalų pavadinimus). Gan paradoksali išdaiga iš skandinavų pusės.
Iš 8 kūrinių – trys mums jau pažįstami iš seniau (Taxi Taxi, Vuela Vuela, Razzia). Tad sumoj gaunasi 23 minutės naujos/negirdėtos muzikos.
Abstrakčioje įžangoje Institutet mus pasitinka Daugiamatės medicinos instituto direktorė ir savininkė ir švelniai palydi iki taikos pažinčių. Būtent tai reiškia antro gabalo pavadinimas Amani Upendo Rytų Afrikos svahilių tautos kalba. Šis yra gerokai konkretesnis ir tamsesnis nei intro. Apskritai visas albumas yra gan tamsus, bet ne toks, kaip suponuoja Natten (šved. naktinis) pavadinimas. Anksčiau, atrodo, jie mokėdavo kur kas niūriau paduoti.
Bet iš kitos pusės tai nėra minusas. Albumas gavosi gan pozityvus nepaisant naktinių intencijų. Nors klausytis jo skaniausia būtent tuomet, kai horizonte saulės jau nebūna.
Trečiu numeriu pažymėtas Tivoli yra gan blankokas, tad gerai, kada užtrunka tik 3 minutes. Ko gero, kaip tik dėl to po jo sekantis Razzia skamba kaip stebuklas, nors vos prieš savaitę atrodė gan vidutiniškai.
Panašūs pojūčiai yra ir su Taxi Taxi bei Vuela Vuela, kurie per tą laiką, kai buvo paskelbti pernai (prieš 8-9 mėn.) priaugo beveik superhitų statusus.
Natten dažniausiai varo instrumentalą, bet labai smagu, kai prie mikrofono pasikviečia kokią merginą (Wonder Wendy arba Tove Rhodiner). Nežinau, ar dėl to, kad patys dainuoti nemoka, ar kad merginos tai daro gražiau? Bet rezultatas džiugina.
Naujų kūrinių tarpe išskirčiau titulinį Dolce Vita, kuris su ambientiniais pasažais lengvai įsipaišytų kokioje nors Ibizos kompiliacijoje Cafe del Mar. Iš tiesų, visa Dolce Vita plošktalė yra mažiau apie miškus, samanas ir jų paslaptis (kaip tai būdavo anksčiau), o labiau apie saulėlydį prie šašlyko daugiabučio terasoje.
Tamsesnis nebent Clown död. Tikiuosi, kad ilgainiui visi likę kūriniai įgaus gilesnę prasmę. O kol kas važinėdamas dviračiu su Dolce Vita ausinėse prieš akis matau tokius vaizdus:
Labiausiai apmaudu, kad albumo aranžuotės skamba gan šabloniškai ir nėra tokios išieškotai skanios, kaip būdavo anksčiau (pvz. Ödet Och Frank Dux).
Taip pat gaila, kad į albumą nebuvo įtraukta mano 2013-tų metų daina-favoritė – Nairobi Night. Bet išgyvensiu.
