Daug garso, daug šviesų - Muse Rygoje

Ketvirtadienį, 2012-12-13, Rygoje lankėsi garsioji britų rokerių trijulė Muse. Visai netikėtai galimybę pamatyti juos gyvai artėjančių Kalėdų proga (ačiū, tėti) gavau ir aš. Labai nudžiugino koncerte besilankiusių lietuvaičių kiekis, nes panašu, kad tautiečiai dėl savo numylėtų žvaigždžių vis labiau ir labiau pratinasi pajudinti užpakalius už Lietuvos sienų.

Nors oro sąlygos ketvirtadienį visus vedė iš proto, o važiuoti tikrai nebuvo nei saugu, nei smagu, į Arena Riga atvykom net stipriai anksčiau nei planuota, vos truputį po 18 val. Arenoje jau buvo pilna žmonių, visi gėrė skanų latvišką alų, kibirais pylėsi kečupą ant riebių picų, – žodžiu, vaizdelis niekuo nesiskyrė nuo įprastai matomo mūsų vietinėj Siemens arenoje.

Koncerto pradžia buvo numatyta 19 val., tad vos truputį po bilietuose nurodytos valandos į salę pradėjo plūsti žmonės. Įėjus į salę 19.10 jau buvo galima pamatyti bene pusę stovimos zonos užpildytos ištikimiausių Muse gerbėjų.

Laikas ėjo, nervai tampėsi, nes turbūt esu pasmerkta nesuprasti to amžino žvaigždžių vėlavimo, – mes juk į savus darbus nevėluojam. Visgi tų nervų pernelyg daug neišsitampė, jau 19.45 į sceną įgriuvo dvi basos merginos. Turbūt tas šlykštus prigimtinis moteriškas nesolidarumas sąlygojo momentalų jų nurašymą nuo pirmo gabalo, bet kai po vieno kito gabalo jos vis dar neparodė nieko naujo, pamaniau, kad visgi pirmas įspūdis buvo teisingas. Kaip paskui paaiškėjo, merginų grupė iš Kalifornijos, pavadinimu Deap Vally, lygiai pusvalandį pakankino tuos vargšus būgnus ir gitarėlę, pašūkčiojo, kaip „fakin myli Rygą, šį nuostabų pasakų miestą“ ir pagrojusios visiškai neoriginalias ir ganėtinai primityvokas kompozicijas, galiausiai visus pradžiugino savo nulipimu nuo scenos. Visų veidai vis sparčiau ir sparčiau puošėsi šypsenom, nes vis artėjo momentas, kai pagaliau išeis visų laukiami ir mylimi Muse.

Pakeitus visą ant scenos stovėjusią aparatūrą ir lynais užkėlus keturis apšvietėjus į maždaug 20 metrų aukštį, viskas buvo parengta pagrindinių vakaro žvaigždžių išėjimui. Ir pagaliau, laikrodžiui rodant 20.50, šėlstant daugybei prožektorių ir lazerių scenoje pasirodė visiems puikiai pažįstamos figūros.

Kaip ir galima buvo nuspėti klausant 2012 m. albumą 2nd Law, viskas prasidėjo nuo koncerto pradžiai puikiai tikusio gabalo 2nd Law: Unsustainable. Pasirinkimas puikus, nes tai Muse galimybes puikiai atskleidžianti kompozicija – leidžia pasidžiaugti ne tik jų intrumentinėmis išgalėmis, bet ir visad nustebinančiu Matthew Bellamy balso grožiu. Publikos euforiją grupė sustiprino antruoju gabalu pasirinkdami kitą, ne mažiau geresnį naujausio albumo kūrinį – Supremacy.

[Nuotraukos paimtos iš oficialaus MUSE Facebooko page’o]

Po šių pirmų dviejų gabalų iš naujausiojo albumo, grupė pradėjo džiuginti publikai puikiai pažįstamais perlais pradedant albumu Origin of Symmetry [2001] baigiant visiems mintinai mokamu The Resistance [2009].

Kalbant apie techninę pusę, garso, manau, buvo užtektinai, tik šiek tiek erzino mikrofono sureguliavimas, nes gražaus Bellamy’io balso turbūt man niekad negali būti per daug. Vis dėlto stipriai kritikuoti šiuo aspektu nedrįsčiau, nes tai juk dažnai būna ir elementariai garsistų skonio nulemtas dalykas, o ir tai, kad sėdėjau šone, turbūt galėjo lemti, kad būtent taip girdėjau.

Viso koncerto metu stebėjausi ne tik puikiu vyrų atlikimu, nuoširdžiu ir visai neperspaustu Matthew bendravimu su publika, o taip pat ir absoliučiai nuostabiomis vizualizacijomis. Su kiekvienu gabalu visiškai bepasikeičiantys vaizdai gausybėje ekranų, malonus akiai šviesų žaismas laisvai leido pasijusti esant pasaulinio lygio koncerte. Žodžiu, vyrai koncertu tikrai pateisino savo vardą, o mano lūkesčius turbūt netgi pranoko.

Kaip jau truputį užsiminiau, labai patiko ir tai, kaip trijulė elgėsi su klausytojais. Matthew visiškai netuščiažodžiavo, nesisvaidė visais kvailais myliu jus, jūs fakin osom, o tiesiog subtiliai pasidžiaugė, kad jų paklausyti susirinko toks kiekis žmonių (arena buvo pilnutėlė) ir pažadėjo grįžti darkart. Chrisas Walstenholme’as ir Dominicas Howardas nusileidę nuo scenos pirmosioms eilėms tiesiai į rankas (nemesdami) atidavė lūpinę armonikėlę ir abi būgnų lazdeles. Šis gestas man kažkaip baisiai įstrigo, – juk kaip nelogiška, kad visad metama yra į minios vidurį ar galą, kai ištikimiausieji ir ilgiausiai stovintys gerbėjai yra būtent pirmosiose eilėse.

Baigdama galiu pridurti tik tiek, kad labai gaila, jog kažkokios kvailos intrigos lėmė, kad Muse neužsuko ir į Vilnių. Manau, kad klausytojų kiekiu lietuviai nebūtų nusileidę nei estams, nei latviams, o ir pamatyti šias pasaulines žvaigždes gyvai tikrai rekomenduočiau bet kam.

Daug garso, daug šviesų, trys nuostabūs talentai.

Ir pagal visus Suru.lt standartus, jūsų dėmesiui atliktų dainų sąrašas [nuvogta iš setlist.fm]: