Moonspell yra metalo grupė, kurios keletą diskografijos perlų savo lentynose turi net Suru.lt redaktorius, dažnai žanrą apibendrinantis dviem žodžiais, iš kurių antras paprastai esti “krūva”. Portugalams jis atlaidus gal todėl, kad jie per savo turiningą karjerą spėjo paeksperimentuoti net ir Depeche Mode veiklos srityse. Tie laikai jau nusidengė dulkėmis, o prieš keletą mėnesių pasirodė jau devintas visavertis grupės albumas. Yra nuomonė, kad jo pirkti redaktorius neskubės. O Tapyro kolekcijoje diskas būtinai atsiras ir užims garbingą vietą šalia visų savo pirmtakų. Esminis klausimas – kokiu formatu.
Visažinis Discogsas skelbia, kad naujasis Moonspell vedlys leidybos pasaulyje, austrų kompanija Napalm Records, ketverius metus brandintą (ir nekantriai lauktą) albumą pradžiai paleido pasaulin šešiais pavidalais. Penkiais atvejais leidinys vadinasi Alpha Noir / Omega White, o vienu – tiesiog Alpha Noir. Tenka daryti išvada, kad pastarasis būtent ir yra naujasis grupės opusas, o Omega White – bonusinis albumas (būtent albumas), atkeliaujantis su bet kuria iš limituotų produkto versijų. Bet kadangi tų versijų net penkios, kartu sudėjus jos sudaro nemažą tiražo dalį. Tad turi teisę gyvuoti ir hipotezė, kad šviežias Moonspell darbas yra dvigubas albumas. Turbūt jau pavargote nuo šių prieštaringų išvedžiojimų, bet jie yra kritiškai svarbūs. Nes trumpai tariant, Alpha Noir yra labai geras diskas, o jo vadinamas antipodas Omega White yra šlakas.
Bet apie viską iš eilės. Dar metų pradžioje atskridusi pirma kregždė, promo vaizdo klipas Lickanthrope bylojo, kad Alpha Noir bus aštrus ir veržlus, kaip niekada. Beveik thrashovi rifai, bekompromisis vokalas, įstabi melodika bei atpažįstama atmosfera vertė kas savaitę laužyti google’ą, tikrinant, ar dar nepasirodė laukiamiausias metų albumas.
Laimė nutiko balandžio pabaigoje. Ir beveik tris mėnesius delsiau pasiūlyti Jums šią apžvalgą, nes nepatogu buvo rašyti apie vieną mėgstamiausių grupę kažką panašaus į: “Omega White yra toks blogas, kad iki šiol nesugebėjau jo 38 minučių išklausyti iki pabaigos, nors Alpha Noir įvairių laikmenų grotuvuose prasisuko jau kokių 30 kartų”.
Visur, pradedant promo šūkiais, skelbiama, kad antras diskas (Šviesos) yra tarsi pirmojo (Tamsos) neatsiejama priešingybė. Kaip jau spėjome išsiaiškinti, iš tikrųjų – lengvai atsiejama (tai liudija vokiškasis albumo variantas), tad ieškoti gilios kontrasto ir amžinos priešpriešos koncepcijos neverta. Galima ramiai susitelkti į turinį.
Alpha Noir galbūt ir nėra pats sunkiausias ar iškilmingiausias grupės albumas. Bet jis tikrai yra be galo veržlus, trykštantis energija ir kiekviename posūkyje siūlantis naujų iššūkių, ar tai būtų melodijos vingis, ar netikėtas solo, ar Fernando Ribeiro pykčio proveržis. Švaraus vokalo čia praktiškai nėra (atiteko Šviesai), klavišai nustumti į tolesnius planus, lyginant su ketveriais metais vyresniu broliu Night Eternal. Kiek iškrenta iš bendro konteksto pompastiškas Sine Missione, bet jis savaime traktuojamas kaip ilgesnis outro. Likę aštuoni gabalai – virtuoziniai ekstremalaus Moonspell metalo su gotikos, blacko ir portugalų kalbos prieskoniais egzemplioriai, sunku rasti prie ko prikibti. Nebent prie trukmės – ji vos perlipa per 40 min. Užtat nėra balasto.
O dėl Omega White… juk susitarėme laikytis teoremos, kad tai tik bonusas. O dėl bonusų dažnai kyla klausimas “nafiga jis reikalingas?” Štai ir čia: devyni snargliai, primenantys žinomą faktą, kad paauglystėje portugalai iš proto kraustėsi dėl Sisters of Mercy bei Type Negative, o prieš tuziną metų atidžiai stebėjo Paradise Lost metamorfozes. Jeigu Baltoji Omega būtų sudaryta iš paminėtų bei kitų gotikos meistrų koverių, tai, tikėtina, būtų visai įdomus darinys, interpretacijos visada sužadina bent jau smalsumą. Bet čia nuosava kūryba, banali ir šlykščiai saldi, neatitinkanti aukštos Moonspell klasės. Išskirti galima nebent Fireseason, priminė labai savito skambesio šmotą Disappear Here iš albumo Butterfly Effect.
Dar yra angeliškai gražus guitar solo iš New Tears Eve, keli simpatiški fragmentai iš Sacrificial ar Greater Darkness. Bet to maža, norint stipriai pagrįsti Omega White gimimą. F.Ribeiro jame nežiba. Jo dainavimas (nepainioti su kalbėjimu švariu vokalu ar šnibždėjimu!) niekada nebuvo fontanas. Bet jis buvo adekvačiai dozuojamas kartu su lyriškesnėmis dainomis, kurių ir ankstesniuose albumuose, be abejo, pasitaikydavo. Deja, Omegoje vokalinių epizodų, primenančių šlykštų priedainį Share The Snake Follow The Snake iš Magdalene‘1998, yra daug, o primityvios su retomis išimtimis aranžuotės bendro rezultato tikrai negelbsti.
Reziumė: Per ketverius metus Moonspell sukūrė puikų albumą, kas šiais laikais pavyksta toli gražu ne visiems metalo scenos veteranams. Be to, žiauriai džiugina, kad daugelis Alpha Noir dainų tobulai tinka gyvam atlikimui, o nuostabi proga išvysti portugalus pasitaikys labai greitai – rugpjūčio antrą savaitgalį jie gros festivalyje Brutal Assault, Čekijoje. O bonusas…tam ir yra bonusas, kad galima būtų jį ignoruoti. Šviesioji grupės pusė jau yra išsisėmusi. O štai tamsioji dar turi potencialo.
P.s. Juoksitės, bet į kolekciją vis dėlto pirksiu vieną iš limituotų versijų. Vilioja nestandartinis apipavidalinimas. Na ir Fireseason kartą kitą per metus gal paniūniuosiu.
