Moniką Liu (ji gi ir Liubinaitė) pažinojau dar gerokai iki muzikavimo su Silence ar muzikinės draugystės su SEL, todėl šis EP I AM, panašiai kaip ir Fair&Square atveju, jau senokai lauktas ir išsiilgtas. Long long ooooverdue. Nes tokio nuoširdumo, balso ir charizmos atlikėja seniausiai buvo verta bent jau dvigubo albumo.
Be to, rizikuoju būti apkaltintas visokiais pataikavimais ir panašaus pobūdžio subjektyvumais, bet ranką pridėjęs prie širdies galiu patvirtinti, kad Monika ir jos muzika verta kiekvieno pagiriamojo žodžio. O, kai autorė dar nupiešia tokias vizualizacijas kiekvienai minialbumo dainai, belieka tik atvėpti lūpą ir pavydėti tokio multitalento.
Beje, šių eilučių autoriui teko lankytis EP pristatyme birželio 19-tąją Bukowski bare, tačiau dėl susirgusių grupės narių buvo pristatyta tik Journey to the Moon. Ši, įprastai keturias minutes trunkanti daina, buvo gausiai papildyta improvizacijomis ir nemažu muzikantų, kurių nepavyko suskaičiuoti dėl gausių priekinių žiūrovų gretų, būriu, o nuoširdumo ir pozityvumo užtaisas putojo per viršų bei norėjosi, kad tos trumpos minutės tęstusi kiek įmanoma ilgiau. Tai modernus pop at it’s finest.
Kol kažkas reiškia palaikymą įvairiais je suis prierašais, klausantis Monikos Liu, ranka pati ore nejučia piešia IAMMONIKALIU.
