Visai ne dėl pavasario išsirutuliojo su bičiuliais tema apie vakarėlius, naktinėjimus ir pan. Kodėl vieni grįžta laimingi kaip skalūniniai dujotiekiai, o kiti paniurę it surūdiję VW? Trumpai ir aiškiai, dvi teorijos:
1. Einant į vakarėlį, reikia sau pačiam atsakyti į klausimą, ko tu ten beldiesi. Išgert? Paprasta. Pašokt? Čunga-čanga. Pasimušt? Rūdiškės (ir kt. provincija). Susipažint su mergina – dabar dėmesio, nes čia reikia tiksliai – susipažint dėl susipažinimo, ar susipažint dėl Pasi…pažinimo. Jei atsakei, kad dėl P, tada reikia iškart numatyti – kur, pas ką, kaip ten nuvykti, per kokį laiką, kad nedingtų noras, neužsuptų,
neapsivemtum, apsaugos priemonės ir t.t. Jei viską susidėliojai ir suplanavai, belieka sekti savo instinktais ir babach – fejerverkai, fontanai, paduok servetėlę.
2. Antroji teorija sako: eik ir NIEKO neplanuok. Nei kur nei kiek gersi, ar šoksi ar sėdėsi, šniauksi, kauksi ar miauksi. Jei būsi atsi (ne apsi!) pūtęs, viskas vyks savaime. Linksminsies su draugais – būsi atsipalaidavęs – lengvai užkalbinsi – lengvai tarp pirštų prasiskirs pakuotės dantukai… 
Nėra iki galo teisinga ar neteisinga. Nėra gera ir bloga. Įdomu, kuri teorija dažniau suveikia, jei kalbam apie atsitiktinį seksą (prieš kurį straipsnio autorius GRIEŽTAI pasisako).
Prašom, patikim sprendimą negailestingai statistikai. Tegul būna lengviau.
Loading ...
Be aiškaus plano tu vakarėliui reikalingas, kaip šuniui penkta koja.
http://youtu.be/ui7-OfC3ZQ8