Mogwai (tariasi taip kaip rašosi) – Glazgo post-rock kolektyvas, aktyvus dar nuo 95-ųjų. Jų diskografija puošia tokie puikūs vien savo pavadinimais albumai kaip Kicking A Dead Pig,Come On Die Young ar Hardcore Will Never Die But You Will. Bet ne apie tai daina. Vakar, melagių dieną, grupė išleido jau -nioliktą pilnametražį aka LP Atomic. Tai kiek pakeistas soundtrekas filmui Atomic: Living In Dread And Promise, BBC dokumentikai apie atominės eros privalumus ir siaubus.
Atomic pjaustant kaip daktaro skalpeliu turim 10 kompozicijų, viso 48 minučių trukmės. Šaltojo karo dvasia, katarsis, euforija, pompastika ir įtaigumas. Apie tai, kad galima susidraugauti su atominiu amžiumi. Čia nori-nenori prisimeni Kubricko legendinį Dr. Strangelove or: How I Learned To Stop Worrying and Love the Bomb. Panašumų čia tikrai yra.
Ether – įveda gan ramiai ir paduoda pakilumo bei patoso.
Scram ir Bitterness Centrifuge apšildo. O tada jau šiek tiek kosmoso ir radiacijos. Nes U-235 yra urano izotopas. Tik Mogwai skaido atomus kiek švelniau nei tikėtųsi/norėtųsi.
Vienintelis Pripyat alsuoja tokia dvasia, kokia man patinka. Metalinis šaltis ir kažkur toli aidintys Černobylio generatoriai. Cakt, cakt, aidi apleistos karuselės. Jaučiat?
Gaila, bet likusioje albumo dalyje šiuo gabalu kilsteltos kartelės škotai neišlaiko. Atmosfera neužkaitinama iki maksimumo, tai daugiau atrodo lyg rebrendinti garso takelio leftoveriai. O ir atsiranda daugiau lyriškumo, bet ne roko.
Chebrą turbūt į albumo galą pramušė ant sentimentų. Deja, manęs ne.
