Septynioliktas Mėnuo Juodaragis, kaip žinia, buvo glaustas. MJR genties nariai žino, o nesusipažinusiems priminsiu, kad kas keturis metus festivalis būna „išvažiuojamasis“ (reguliariai jis vyksta Zaraso saloje). XIII festivalis (kaip ir įpareigoja skaičius trylika) vyko Velnio duobėje, Aukštadvaryje, tuo tarpu XVII-tos laidos lokacija buvo pasirinktas Skinderiškio parkas.
Zaraso salą mėgstu. Mėgstu būtent tokią, kokia ji būna per (ir po) MJR (ko negalėčiau pasakyti apie renginį užvadintą Galapagai). Zarasų pusėn visuomet noriai patraukiu vasarai artėjant link pabaigos. O štai Skinderiškio parke nesu buvęs, todėl nežinojau, ko tikėtis. Turėjau progą dar kartą įsitikinti, koks geras dalykas yra „lūkesčių neturėjimas“. Nors iš MJR visuomet tikiuosi daug. Nes žinau, kad ten visuomet būna gera.
Dendrologinis parkas (arba paprasčiau „medžių muziejus“) jau savaime yra gera vieta tokiam renginiui, o festivaliui ten apsigyvenus – ji tampa tiesiog… magiška.
Nužiūrėjęs visas parko grožybes (vakaro apšvietimas ir medžių kerai yra išties kažkas tokio, ko nei žodžiai, nei nuotraukos neperduos, tai reikia pamatyti) ir paragavęs proginio Juodaragio alaus vos spėjau į Nemigos sceną, kur vyko projekto Driezhas pasirodymą. Klaipėdiečiai grojo seną programą (albumų Tolumoje [2008] ir Gonija [2012] miksą) bei pristatė kelis naujus kūrinius. Kitą dieną sutiktas Kristijonas gyrėsi, kad turi jau keturis naujus gabalus. Bus įdomu išgirsti (visai neseniai projektas atidarė savo bandcamp namus).
McKaras, kaip ir dažniausiai, grojo techno. Bet šįkart kiek ramiau.
Vakaro vinimi (turint omeny muzikinę programą) tapo jungtinis Vilkdujos šulų Obšrr ir Oorchach pasirodymas.
Per Lys pradėjo lyti, todėl kritau nelygioje kovoje su sapnais, nesulaukęs Girių Dvasių išstojimo (Evaldas žadėjo groti dubą su liaudiškais-sutartinių motyvais).
Sapnų scenoj tą vakarą nesilankiau, nes Sieben girdėtas/matytas o ir šiaip ne mano kavos puodelis, neįdomu.
Šeštadienį nuo pat ryto šur-mu-lia-vo burtų kiemas su juvelyrais, žolininkais, kaukių gamintojais, odos ir geležies meistrais. Vien ten nenuobodžiaujant gali užsimiršti geram pusdieniui. Jau nekalbu apie paskaitas ar filmus, kurių nei vieno nepavyko išklausyti/pamatyti pilnai. O ko dar verta pieva su šieno triušiais…
Einant maudyklos link girdėjau, kaip Vaidotas (neoficialioje) Akivarų scenoje grojo bright lights – dark room. O dėdė su gongais parodė, kaip neverdant vandens galima priversti jį „šokti“.
Absoliučiu dienos hitu tapo Gutstauto alus, kurį pardavinėjo po 12 litų už litrą (labai patogu nešiotis buteliuose).
Lietus reikalus šiek tiek pagadino (jei kalbėtume apie takelių praeinamumą), bet daugelis jam buvo pasiruošus ir žinojo, kur važiuoja.
Atskiro paminėjimo verta Sapnų scenos lokacija. Dar dieną tarp eglaičių ji atrodė simpatiškai. O pamačius vakare su apšvietimu tikiu, kad ne vienas (ne tik užsienietis) turėjo žado netekti.
Gaila, kad užtrukti ten neteko ilgam. Merope grojo labai gražiai, bet po trijų kūrinių pasirodė nuobodūs (vadinu tai Sigur Ros sindromu), tad patraukiau laukti savo hedlainerio. Juoba, kad And Also The Trees vėlavo. Girdėjau jų soundcheck’ą dieną. Tokie neįvykę britų Nick Cave & The Bad Seeds. Groja gerai, bet nekabina. Man per daug poezijos.
Ispanas Ô Paradis buvo tas, kurio skambesys man artimiausias ir dėl kurio (be festo atmosferos) į MJR XVII važiavau labiausiai. Trio pradėjo kiek tingiai ir nerangiai. Bet po kurio laiko įsisiūbavo. O po to, kai nuskambėjo tas kavalkas iš naujo albumo (kur negražiai užvadintas soplia) – buvo nuostabu.
Demianas prisidegdamas eilinę cigaretę bėrė trumpus kaip vyriškas orgazmas gabalus-perlus. Praradau nuovoką, bet į valandą jų turėjo tilpti gerų penkiolika. Valanda lo-fi mistikos, lyg Lyncho filmas pro aksominę raudoną rūko užuolaidą. Tai buvo, kaip sako patys Ô Paradis, geriau nei mirtis.
Vėliau sekęs bendras Daina Dieva ir Skeldos pasirodymas priminė stovėjimą prie „užvesto“ raketiniu kuru varomo lėktuvo. Gerą valandą porelė augino įtampą ir decibelų kiekį. Bet tai „kęsti“ vertėjo, nes pabaigoje dėjo tokią graudžią keturių akordų kilpą, kad apsiverkti galima nuo liūdesio grožio.
Budrūs scenoje atrodė taip:
Laurynas brūžino gitarą, o Levas „vaidino“ (nes tai daugiau, nei „deklamavo“) savo poeziją. Sakė, kad skęsta.
Grandinėmis apjuosto veidrodžio niekas nesudaužė.
Apibendrinant, tai buvo geriausias iš mano šiemet aplankytų lietuviškų festivalių. Yaga Gathering ir Velnio Akmuo taip pat yra baisiai geri, nuoširdūs ir tikroviški festivaliai. Bet nebūsiu pirmas pasakęs, kad Mėnuo Juodaragyje mažiausiai atsitiktinės publikos.
Foto: Gabrielė
