Laikausi nuomonės, kad net ir bloga literatūra yra kuo nors vertinga. Vienam gal ji padeda labiau branginti tai, kas yra pasaulyje parašyta gero, kitam galbūt ji yra kelio pradžia į ką nors vertingesnio. Nors Carlas Saganas yra paskaičiavęs, kad jei per savaitę perskaitai po knygą, tai per visą gyvenimą perskaitysi jų tik kelis tūkstančius – apie 0,1 procento daugumoje gausiausių pasaulio bibliotekų esančios literatūros – man vis tiek smagu, kai kartą ar du metuose į rankas papuola kas nors prastesnio.
Dedu kortas ant stalo ir atvirai sakau: M. Albomo Laiko saugotojas yra ne daugiau vertingesnis už P. Coelho ar R. Bacho „dvasingą“ literatūrą. Literatūrą, kurioje galima rasti daugybę frazių, tinkamų dėti į gražų peizažo foną ir sharinti feisbuke kviečiant žmones susimąstyti apie gyvenimą. Keli pavyzdžiai iš Laiko saugotojo: „Kartais, kai geidžiamo mylimojo gauti negali, imi ir patiki, kad padės dovana.“ Arba: „Mes visi ilgimės to, ką praradę. Bet kartais užmirštame tai, ką turime.“ Tokių frazių šio tipo knygose daug. Nieko blogo jas skaityti. Nors aš visada viliuosi, kad žmogus tokią literatūrą skaito iš paprasčiausio nežinojimo, o ne todėl, kad ji jam iš tiesų labai patinka. Kada nors, jei tik jis nepaliaus skaitęs, jam vis tiek į rankas paklius kas nors tikrai gero, ir tai bus atradimas.
Arba ne. Atsiprašau už naivumą.
Apie ką pasakoja Laiko saugotojas? Apie žmogų, kuris pirmas pasaulyje pradėjo skaičiuoti laiką ir buvo už tai nubaustas – ištremtas į urvą be išėjimo ir daugelį amžių priverstas klausytis žmonių balsų, prašančių daugiau laiko. Galiausiai šiam žmogui, pavadintam Tėvu Laiku, duodama proga atpirkti savo kaltę ir išgelbėti du žmones – pamokyti juos apie laiko vertę ir prasmę. Vienas yra senas verslininkas, desperatiškai siekiantis amžinybės, o kita yra nelaimingai įsimylėjusi paauglė, norinti nusižudyti.
Ar jau paduoti servetėlę nusišluostyti ašaroms?
Visi veikėjai knygos eigoje gražiai pasimoko: vienas ramus numiršta, kita grįžta į gyvenimą, o Tėvas Laikas nustoja skaičiuoti laiką. Skaitytojai sužino, kaip svarbu yra branginti šią akimirką, sušunka „Seize the Day!“ ir puola laimingi veikti ką nors naudingo.
Mitchas Albomas yra žurnalistas, jau parašęs ne vieną sėkmės sulaukusią knygą – lietuviškai yra jo Antradieniai su Moriu ir Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje. Nežinau, kiek šios knygos buvo populiarios Lietuvoje, bet Amerikoje jos daugelį savaičių kabojo „New York Times“ bestselerių sąraše. Negaliu kalbėti ir apie jų vertę, nes neskaičiau, tačiau iš aprašymo bent jau Penki žmonės skamba prastokai.
Jei mėgstate P.Coelho ir R.Bachą, susipažinkit ir su puikiai į jų kompaniją derančiu M.Albomu. Galbūt šios knygos bus jums slenkstis į rimtesnę literatūrą. Jei jau esate tą slenkstį peržengę, atgal nebegrįžkite, nebent jus, kaip ir mane, kamuoja stiprus smalsumo jausmas.
