Umberto muzika tarsi post-modernus 1970ųjų siaubo klasikos aidas, sklindantis laiko patikrinta analogine italo dvasia, persunkta John Carpenter kompozicijų atmosfera. Ne, po itališkų pseudonimu besislepiantis Matt Hill nėra iš ten, o savo estetinį suvokimą formavo dar paauglystėje, intensyviai trindamas Kansas City videonuomos punktų VHS gėrybes. Visa tai išaugo į stiprią muzikinę viziją, kuri netrukus buvo realizuota. Prieš balandžio 11os gigą Vilniuje, trumpai šnektelėjome su Matt apie projekto estetines subtilybes.
Tavo muzika yra stipriai įtakota retro-horror bei sci-fi estetikos bei dažnai mena John Carpenter garso takelius. Kaip atradai šią estetiką? Ką ji tau asmeniškai reiškia?
Siaubo filmus atradau dar nuo mažens. Mano mama buvo labai grežta ir man neleisdavo žiūrėti tokių kraupių filmų, bet aš kas porą savaičių lankydavausi pas tėvą, kuris man leisdavo nuomotis visus norimus filmus, išskyrus Hellraiser. Budamas paaugliu, peržiūrėjau visus įmanomus filmus, kurie buvo prieinami Kansas City nuomos punktuose. Vėliau pasinėriau ir į garso takelių pasaulį, ypač John Carpenter, Alan Howarth ir Fabio Frizzi.
Turint galvoje, kad tavo skambesyje yra gausu retro-futūristinių tonų, kokiomis akimis matai dabartinį kultūrinį kontekstą? Kaip įsivaizduoji savo meną praeities, dabarties bei ateities kontekstuose? Kokia yra pirminė emocija/intencija? Baimė, ironija, nostalgija?
Negalvoju apie dabartinį kontekstą. Tas pats liečia ir dabarties, praeities, ateities kontekstus. Taip, didžioji dalis mano muzikos yra įtakota John Carpenter bei Fabio Fizzi, bet per daug apie tai negalvoju, kai kuriu. Pirminė emocija taip pat gerokai pakito. Pirminė šio projekto varomoji jėga buvo nostalgija paauglystės laikams ir seniems siaubo filmams. Tačiau laikui bėgant ir realizuojant idėjas, nostalgijos faktorius dingo bei atsirado kitos motyvacijos.
Paskutinis tavo albumas Confrontations yra įdomus posūkis į sci-fi/extra-terrestrial temas bei estetiką. Kas įtakojo šį poslinkį? Ar pats tiki NSO ir nežemiškomis civilizacijomis?
Labai norėjau padaryti X-Files vaibo albumą. Pagalvojau, kad būtų įdomus rakursas. Savo albumuose stengiuosi varijuoti įvairiomis temomis. Nepaisant to, kad didžioji dalis mano kūrybos yra įtakota garso takelių, stengiuosi išlaikyti įvairovę. Kas liečia ateivius, tai jo, manau, kad tokie tikrai egzistuoja.
Tavo muzika labai vizuali bei kinematografiška. Ar vizualizuoji garsus, kai kuri? Labiau remiesi garsinėmis, kinematografinėmis ar vizualiojo meno įtakomis?
Taip, paprastai susikuriu sceną savo galvoje ir bandau ją įgarsinti. Dėl įtakų, tai daugiausia įtakos turi garsas ir kinematografija. Filmų scenarijai bei tam tikri muzikiniai žanrai – puiki erdvė semtis idėjų. Kartais visas vyksta atvirkščiai – sukuriu muziką ir tada sugeneruoju sceną, kurioje ji galėtų skambėti. Taip gimsta ir pavadinimai.
Kaip vyksta tavo gyvi pasirodymai? Labiau pasikliauji improvizacija ar išankstiniu planavimu? Kiek vietos palieki netikėtumams?
Kas liečia gyvus šou, tai viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje groju. Galiu pagroti ir ambientinį, ir šokinį setą. Tai – tarsi suplanavimo ir improvizacijos miksas. Didžiąja dalį savo dainų remiksuoju ir po to sumiksuoju, bet neturiu susikūręs tam vieningo metodo, tad kiekvienąkart viskas vyksta kitaip. Taip pat visada improvizuoju sintezatoriaus solo partijas.
Kaip tave veikia aplinka, kurioje gyveni? Ar tavo muzika su tuo siejasi ar tai – visiškai atskiras ir nepriklausomas pasaulis?
Taip, mano muzika, ko gero, yra tikrai įtakota mano aplankytų vietų. Kai pirmąkart lankiausi Europoje, nebuvau grojęs vienas. Tiesiog grojau savo kūrinius ir viskas buvo gerai, bet kai grįžau namo, nusprendžiau remiksuoti savo kūrinius ir daryti labiau šokiniu gyvus pasirodymus, gerokai nutolusius nuo albuminio skambesio.
Umberto gyvai balandžio 11 dieną kultūros bare Kablys kartu su Natten, Flesh Flash bei didžėjais S13, Patricia Kokett. Organizuoja: Agharta.
