Peine Perdue – tai dvi sielos, besiblaškančios dviejuose kultūriniuose megapoliuose – Paryžiuje ir Berlyne. Coco ir Stephane apjungė savo vidines estetines ir emocines patirtis, o to rezultatas – skambesys, dvelkiantis 80ųjų minimal synth elegancija, prancūziško chanson paveldu, šalta futuristine mechanika, sumišusia su keistomis barokinėmis formomis. Jų garsas kupinas poetikos, kinematografinių įtakų, kas sukuria stiprią ir įtaigią atmosferą, kurioje telpa tiek monolitinis Berlyno urbanizmas, tiek trapi Paryžiaus romantika.
Prieš pat gegužės 2 dienos koncertą Vilniuje pakalbinome šį duetą. Coco ir Stephane pasipasakojo apie savo kultūrines įtakas, gyvenimą ir kūrybą per atstumą bei nepagailėjo gerų žodžių Vilniui.
Abu esate iš pagrindinių pasaulio kultūrinių centrų – Paryžiaus ir Berlyno. Kaip šių miestų įtaka atsispindi jūsų muzikoje? Kaip jie įtakoja jūsų garsą?
S: Berlyne gyvenu jau šešis metus, bet synth muzika intensyviai domėjausi dar prieš atvykstant čia, turėjau ir įvairių ankstesnių projektų. Bet, žinoma, Berlynas ir jo stipri elektroninės muzikos kultūra, jo punk ir indie scenos bei apleisti postindustriniai peizažai tikrai suteikia daug įkvėpimo tokio stiliaus muzikai.
C: Nemanau, kad Paryžius, kuriame gyvenu, turi tiesioginės įtakos mano tekstams. Bet, be abejo, Prancūzija turi stiprią literatūros ir poezijos sąlyčio su muzika tradiciją, kylančią iš chanson kultūros, taip pat 80ųjų synth ir cold wave judėjimų.
Visas minimal/wave/synth atgimimas ir scena turi stiprų retro-futuristinį/retrospektyvinį dvelksmą. Koks kultūrinis periodas jums yra žaviausias? Ar yra koks istorinis laikmetis, kuriuo išskirtinai žavitės?
S: Mes esame viso 80ųjų elektroninio vyksmo vaikai, bet, manau, po truputį vystome savo pačių unikalią kalbą. Kiekviena karta naudojasi praeities kultūriniais klodais, kurios apjungusi su dabarties technologijomis bei pulsacija sukonstruoja kažką savito ir unikalaus. Man, pavyzdžiui, yra vienodai įdomūs XVIII amžiaus klavesino virtuozai (pvz.: Pancrace Royer) bei serialistinė 70ųjų muzika.
Turite leidinių įvairiuose fiziniuose formatuose (LP, MC, CD). Kuris iš šių formatų, jūsų nuomone, išliks ateityje? Kuris jums patiems yra artimesnis ir kodėl?
S: Leidinių formatai nėra parinkti mūsų pačių – dažniausiai juos parenka leiblas. Kasetę išsileidome Vocoder Tapes leidykloje. Tai – labai šaunus kasetinis Mančesterio leiblas. Mums patinka visi šie formatai ir manome, kad jie puikiai sugyvens ateityje. Televizija juk nesunaikino nei kino, nei radijo. Kiekvienas formatas turi savo auditoriją, skirtingą garsą. Įdomu, jog besiklausydamas kasetės, tu negali lengvai pereiti nuo vienos dainos prie kitos. Tai automatiškai diktuoja muzikos klausymo įpročius.
Kokios meno formos jus labiausiai žavi ar įtakoja?
C: Prieš pradedant kurti muziką, eksperimentavome su rašymu bei vizualiniais žaidimais. Tad Peine Perdue ištakos yra žodžiai bei vaizdiniai. Pavyzdžiui, vienos pirmųjų mūsų dainų A Louise tekstas yra sukonstruotas iš poetės Louis Labbe erotinės poemos vertimo iš prancūzų į vokiečių, tada iš vokiečių į portugalų, tada į arabų ir atgal į prancūzų kalbas. Rezultatas – labai absurdiškas, bet kartais ir visiškai netikėtus lobius, slypinčius tarp žodžių bei poetinių išsireiškimų, atskleidžiantis tekstas.
S: Mus taip pat labai įkvepia kinas. Kūrinys La Chute yra įkvėptas vieno mūsų mėgstamiausių siaubo filmų finalinės scenos. Tai – 1920ųjų prancūzų nebyliojo kino šedevras La Chute De La Maison Usher, viena pirmųjų E.A. Poe kūrinio adaptacijų, sukurta režisieriaus Jean Epstein. Kūrinys įkvėpė tiek muziką, tiek tekstą, ir daina puikiai dera su šia nuostabią scena ir suveikia kaip muzikinis komentaras ar interpretacija.
Kur semiatės įkvėpimo kūrybai? Kas jums gražiausia gyvenime ? Ar jūsų menas tiesiogiai siejasi su jūsų kasdieniu gyvenimu? O gal tai – visiškai atskiras ir nepriklausomas pasaulis?
C: Paskutinio albumo tekstai yra įkvėpti neįmanomos meilės, neįvykusių rendez-vouz. Bet šie gana tipiniai nelaimingos meilės naratyvai yra apjungiami su ezoterine lyrika, svajingais pasažais, peizažais bei struktūromis. Vidinius jausmus aš išlieju vizualine simbolika, kinematografiškomis eilėmis. Jų reikšmė dažniausiai man būna gan aiški, bet klausytojui lieka pakankamai erdvės interpretacijai, vizijoms.
Kokie jūsų vaidmenys grupėje? Ar dažnai susikerta kūrybiniai interesai? Kokį indėlį įnešate kiekvienas?
C: Mūsų darbo metodika – labai paprasta ir sisteminga. Kadangi gyvename skirtinguose miestuose, viskas vyksta per atstumą, su tam tikra emocine atskirtimi, kurios turbūt nebūtų, jei dainas rašytume vienas šalia kito studijoje. Iš esmės, Stephane kuria muziką, o aš rašau tekstus. Kai Stephane man atsiunčia kūrinį, aš pradedu generuoti tekstą, kurį galėčiau jam pritaikyti. Man nuostabu, kad mūsų darbuose esti daug slaptų sąsajų. Viskas pavyksta iš pirmo karto. Niekuomet neprireikia daug kartų perrašinėti kūrinių.
Kadangi nemažai turuojate, ar turite savo mėgstamiausius miestus/vietas? Galbūt kai kurie jų įtakojo jūsų kūrybą?
S: Mes – ganėtinai jaunas projektas, tad nesame tiek jau daug apkeliavę, bet jau yra išsivystęs tam tikras prisirišimas prie tokių vietų kaip Vilnius ar Roma, kuriuose sulaukėmė netikėto palaikymo. Turėjome labai intensyvų ir nuostabų laiką STRCamp festivalyje praeitais metais. Organizatoriai ir publika buvo tiesiog fantastiški. Festivalio lokacija su apleistais mediniai namukais viduryje laukinio miško, apsupto ežerų, buvo labai įkvepianti ir intriguojanti.
Jūsų muzika – labai emocionali, bet turi savyje ir lengvo ledinio šarmo. Kokius jausmus stengiatės perteikti? Kokios jūsų emocinės intencijos? Ar jaučiate priešpriešą/konfliktą tarp savo vidinio pasaulio ir išorinės meninės išraiškos?
S: Kas liečia muziką, mane labai žavi tvarkos, tiesių garsinių linijų, tikslumo bei keistų barokinių formų dermė. Pavyzdžiui, mechaninių statulų baletas klasicistiniame prancūziškame sode arba Last Year at Marienbad garso takelis apjungtas su Solaris estetika.
Peine Perdue gyvai gegužės 2 dieną kultūros bare Kablys kartu su Bear Bones, Lay Low (BE) ir STRC DJ’s. STRCamp festivalis vyks liepos 11-13 dienomis.
